Karščio išlydytą smegeninę nešu į miesto aikštę, noriu prisiglausti prie žolės, apsipilti vandeniu ir spoksoti į debesis, kol išgirsiu privažiuojantį ledų vežimėlį. Ak, ką jūs sakote? Mūsų mieste nėra ledų vežimėlių? O jūsų mieste trūksta suoliukų? Kaip čia taip išėjo, juk sako, kad miestai – mūsų, miestiečių?
Kartą viena miestą kaip tekstą su visais įtakingais ir nelabai jo „autoriais“ tyrinėjanti istorikė man išaiškino, kad kiekvienas urbanistikos džiunglėse knibždantis gyvis stengiasi palikti jame kad ir menką savo buvimo ženklą.
Bent jau grafitą ant paminklo, kuris atsirado visai ne miestiečių valia. Arba – dangoraižį, kokį dangų plėšiantį monumentą, nors šie, pasak solidaus amžiaus architekto, gali simbolizuoti tik kūrėjo, hm, nepajėgumą ar dvasinį menkumą.
Savivaldybių biurokratų taisyklių įrėminti miestiečiai kartais turi tik vieną vienintelį būdą iš naujo kolonizuoti savo miestus – gražias pažiūrėti ir smagias dalyvauti akcijas. Flashmobus, masinius piknikus, masinį važiavimą dviračiais ar draugišką muilo burbulų pūtimą sutartoje vietoje.
„Mes siekiame grąžinti viešas erdves žmonėms ir parodyti, kad mes, miestelėnai, patys galime kurti savo scenarijus, kaip jas išnaudoti“, – pasakojo viena iš kas antrą pirmadienį sostinėje vykstančios masinės muilo burbulų pūtimo akcijos organizatorių.
Vilniuje – Lukiškių aikštėje, Kaune – prie Soboro Laisvės alėjoje, Klaipėdoje – Atgimimo aikštėje ir įvairiose vietose kituose miestuose pirmadienio vakaras į orą jau trečius metus paleidžiamas muilo burbulais. Žmonės atsineša ir užkandžių, pledų pasisėdėjimams ant žolės, o Kaune net įsigudrino išgabenti į lauką sofas.
Panašiai miestiečiai kolonizuoja upių prieigas – kol savivaldybių klerkai grasina jas apstatyti gigantiškais nefunkcionaliais gremėzdais, jie net neprašo suoliukų – išsprukę iš biurų, šiltomis dienomis tiesiasi ant žolės laikraštį ir ragauja indeliuose atsineštą maistą. Kai kurie aprenka miestą kaip šiukšlinę išnaudojančių žmogėnų šiukšles.
Klaidžiodama po didesnių miestų miegamuosius rajonus, stebiuosi, kur išnyko vaikų žaidimų aikštelės. Arba suoleliai prie daugiaaukščių.
Kodėl pėsčiųjų takeliai būtinai tiesiami ten, kur pasiekti norimą objektą visai nepatogu, lauko kavinės išdygsta vietose, kur net naktį nenutrūksta mašinų upės srovė, parkuose sutemus baisu vaikštinėti dėl menko apšvietimo, kokteilių barų daugiau nei mažų jaukių maisto parduotuvėlių, o miestų paplūdimiuose visada trūksta tualetų.
Kartais stebiuosi – argi miestas, auginantis socialinę, demografinę, ekonominę urbanizaciją, iš tiesų turi būti toks nepatogus jo gyventojams?
Tikriausiai kai kurie daugiau galios sutelkę miestų šulai rašo savo „miesto tekstus“, žymi teritoriją savais būdais ir liktų labai patenkinti, jei likusieji perimtų siūlomą gyvenimo mieste modelį. Štai ir puikus to pavyzdys: nedideliame miestelyje veikianti sporto mokykla įrengė teniso kortą.
Nepraėjo nė savaitė, o jį užplūdo įvairiaus amžiaus miestiečiai, susižavėję tenisu, kuris, priešingai nei didmiesčiuose, netapo tik pasiturinčiųjų pramoga.
Tačiau miesto galvos susigriebė, kad teniso aikštyną kažkas, atsakingas už popierius ir matavimus, įrengė ne visai pagal įstatymus, o ir šiaip – kažkaip nepatogu, kad miestiečiai lošia nemokamai, reikėtų jų pamėgtą vietą apmokestinti.
Tų pačių miestiečių, kurių niekas niekada neklausia dėl naujų paminklų atsiradimo būtinybės, kurių pageidavimų parkuose atrasti bent vieną suoliuką neišgirsta metų metus, kurie kvėpuoja dulkėmis, nes asfaltuojami pirmiausia tie keliai, kurie veda į svarbių asmenų namus.
Gal tuomet mums visiems reikėtų susirinkti tose vietose, kurių likimas rūpi, ir pūsti muilo burbulus – dieną, dvi, savaitę? Juk viešos erdvės yra miesto, ir mes, miestiečiai, turime teisę jame jaustis patogiai. Arba bent jau pasilinksminti tokiu būdu, kurio mums dar neuždraudė.
Rašyti komentarą