Greičiausias būdas patekti į dangų – tapti kelių ereliu. Viskas įvyktų daug paprasčiau nei garsiojo amerikiečių pastoriaus skelbtos pasaulio pabaigos proceso metu, kai gerieji žmonės būtų tiesiogiai paimami į dangų.
Prieš keletą mėnesių vienoje konferencijoje Seime žinomas psichoterapeutas įspėjo: lietuviai vyrai kenčia dėl būtinybės kaskart įrodinėti savo vyriškumą, žaisti „kalno karalių“ ir konkuruoti kiekviename žingsnyje. Štai kodėl bene kas trečiam lietuviui vyrui praverstų psichoterapeuto ar psichologo konsultacijos. Žinoma, taip kalbėdamas garbus mokslo vyras tikriausiai nenutuokė, kad parlamente esama tokių kelių erelių kaip Petras Gražulis, greitį viršijęs net 33 kartus per vienerius metus.
Kartais pro automobilio langą – paprastai sėdžiu keleivio vietoje – matau blizgiuose reprezentaciniuose ratuose įsitaisiusį pilietį sukąstais žandikauliais, surauktais antakiais, nuo įtampos pabalusiais kumščiais. Prie šviesoforų jis nervingai kaitina variklį ir dairosi, su kuo galėtų nelegaliai palenktyniauti. O užsidegus žaliai šviesai, spaudžia gazą „iki dugno“ ir taip staiga užlenda tau prieš nosį, kad lieki nutirpusia širdimi.
Sako, kad Lietuvos socialinė tikrovė paverčia mus socialiai niūriais tipais, kurie atlaidžiai žvelgia į taisykles, įrodinėja savo stiprybę sėsdami į galingesnį už kaimyno automobilį – kadangi didesniam būstui nedažnai pakanka išteklių, dar neoficialiose varžybose figūruoja išmanieji telefonai. Tačiau automobilis socialiai niūriam lietuviui tampa ne vien tik susisiekimo priemone, o veikiau jau būdu pasikelti nuotaiką matant, kaip iš po tavo ratų į balas šokinėja „kėgliai“, arba pėstieji.
Pėsčias – vadinasi, kvailomis idėjomis persismelkęs „žaliasis“, arba neišmanus varguolis. Vėlų vakarą užtenka apsidairyti degalinėse, pamatyti, kaip savo automobiliais puikuojasi „auksinis jaunimas“ arba vietinių gatvės gaujų nariai, kad patikėtum, jog „kalno karaliaus“ žaidimėliai tampa nevaldomi. O kaipgi kitaip manyti, kai išgirsti, jog kelių eismo taisyklėms nepaklūstantis P. Gražulis – visai nekaltas, nes „gal labai skubėjo“, bet juk tai natūralu, žmogus kovoja už Lietuvos moralę? Arba kai bandoma teisinti nors ir netyčia, bet vis dėlto dėl pavojingai rizikingo elgesio avariją sukėlusį „draguoti“ bandžiusį vaikiną?
Grįžusi į savo mažą miestelį, išgirdau moralą: „Jei šalia tavęs, žviegiant padangoms, sustojo BMW, tai tikrai ne kelio pasiklausti. Šok į krūmus, paskui išsiaiškinsi.“ Buvo papasakota istorija apie jaunuolį, kuriam prie pat kojų pirštų cyptelėjo automobilio padangos, iš naujintėlaičio BMW išsirito kelios kampuotos asmenybės, bet po kelių pirmųjų smūgių viena jų staiga susigriebė: „Čia ne tas!“ Mažai ką spėjusį suprasti jaunuolį pastatė ant kojų, atsiprašė, sėdo į automobilį ir nurūko.
Galbūt su kai kuriomis transporto priemonėmis dalija ir specialias moralės indulgencijas?
Psichologai tvirtina, kad drausmės nesilaikantys vairuotojai taisyklių nepripažįsta ir gyvenime. Na, o Lietuvoje kai kurios taisyklės apskritai priimamos tik kaip gyvenimo trukdis, kurio gali nepaisyti Seimo nariai, verslininkai, reikšmingi valdininkai, žvaigždės ir kitokie iškilesni žmogeliai.
Kartą, besistengdama išvengti perėjoje mane kaip kėglį grasinusio numušti automobilio, per kelias sekundes spėjau apgalvoti situacijos absurdiškumą. „Na, jau ne, – pamaniau sau, – kelių ereliai į dangų neina, nes nemyli artimo savo.“ Tik iš kur ta nemeilė – dėl įgimto ar įgyto socialinio niūrumo, dėl postsovietinio komplekso, nepatogios smegenų sandaros, Seimo, nepalankaus oro, mažų atlyginimų, netinkamo Bažnyčios mokymo, nesklandumų šeimose ar tiesiog šiaip sau, vien dėlto, kad žmogus linkęs į savęs naikinimą?
Rašyti komentarą