„Negaliu nuleisti lito, ponia, jei žinotumėte, kiek darbo įdėjau, kiek užtrunka nupinti tokį krepšelį, jūs man dar primokėtumėte“, – visą litaniją išpylė kiek atokiau nuo šurmuliuojančio turgelio – ant autobusų stotelės suolelio – įsitaisęs senolis, į visas prie jo prieinančias moteris besikreipiantis „ponia“.
Apsikrovęs virve surištais didesniais ir mažesniais krepšeliais jis man šiek tiek priminė juodukus prekeivius, įvairiose Europos šalyse tiesiog ant grindinio išskleidžiančius maišus su prekėmis ir kuo greičiausiai juos vėl sutraukiančius, užsimetamus ant nugaros, kai pasirodo policija. Žinoma, gatve bėgančio lietuvio senolio su surištų krepšių virtine, tabaluojančia ant nugaros, vaizdas būtų pernelyg neįtikėtinas.
„Primokėti tai neprimokėsiu, juk pats nustatėte kainą, – šypteliu, spausdama rankose saulėje įšilusį pūstašonį krepšį. – Kiek laiko jūs tokį gaminote?“
„Dvi dienas“, – atsidūsta žmogelis ir patenkintas išpasakoja visą 15 litų vertės krepšelio gamybos procesą.
Tiesą sakant, galėčiau primokėti jam už derybų malonumą, pasakojimus ir jausmą, kad laikai rankose ne tiesiog krepšį, o krepšį, į kurį įpinta truputis gamintojo sielos šilumos. Mielai primokėčiau moteriai, išsidėliojusiai aplink save kuokštus narcizų ir tulpių – tokių įmantrių, kokius mačiau tik Olandijos parodose, ir kartu ne itin brangių, apipinamų visokiausiomis istorijomis, jei tik turi laiko klausytis. O jei turgūs vyksta miniatiūriniuose miesteliuose, kartais patyliukais mąstau, kad galima būtų susimokėti už įėjimą – vien dėl to, kad iš ten išsinešu ne tik kopūstą, šviežios duonos gabalą, salotų, aviečių, raguolių ir kitų garduolių, bet ir prie rankovės prikibusią pakilią nuotaiką.
Jeigu atmestume visus įstatyminius, politinius ir kitus oficialius argumentus, turgus ir turi būti toks – demokratiškas, savanoriškas ir nemokamas knibždėlynas, vieta, kur ne tik perkama ir parduodama, bet ir kalbamasi. Į tokią vietą atgabenus privalomus kasos aparatus ar kitokius oficialiosios tvarkos bei griežtų ribų nustatymo atributus, vieta virstų veidmainiškiu simuliakru – būtų kalbamasi mažiau, o daugiau žvanginami pinigai, daugiau sandėrių būtų sudarinėjama pogrindyje.
Oficialiajai valstybės tvarkai bet koks aiškių ribų nustatymas viešose vietose yra neabejotinai naudingas, tačiau kalbant apie žmonių santykius, dažnai geriau veikia tai, kas susikuria neformaliai, spontaniškai ir yra pagrįsta pasitikėjimu.
Aš tikrai nebalsuoju už chaosą – tiesiog būtų puiku, kad kai kurie smagūs turgūs su juose prekiaujančiais sąžiningais ir nuoširdžiais žmonėmis išliktų nepakitę.
„Kurį laiką nuomojausi butą su Tania, mergina, kuri prekiavo turguje. Iš jos išmokau turginių žargono“, – šyptelėjo draugė, prisiminusi, kad turgaus prekeivės, kurios ne gamina, o perpardavinėja, jai iki šiol asocijuojasi su neišauklėtais, alkūnėmis kelią į gyvenimo šviesą besiskinančiais žmonėmis.
Taigi turguje – kaip ir gyvenime. Žiūri, kad nesusidurtum su užsižiopsojusiais piliečiais, kad neįkištų pavytusių salotų ar peraugusių ridikėlių, deriesi dėl smagumo ir humoru atskiesto dialogo tikimybės arba iš taupumo, piktiniesi ar grožiesi, žaviesi ar šūkauji, pagiri ar paskundi – priklausomai nuo savo vidinio vertybių matuoklio.
Ir kartais, kai lieki labai vienas prie nešildančio arbatos puodelio, kai tavo siela pelija nuo įsimetusio liūdesio, žvilgteli į pamerktas prietemoje boluojančias narcizų galvas ir šypsaisi. Iš atminties ištrauki istoriją apie iš pajūrio atvažiuojančius pintų krepšių pardavėjus, kurių gaminiai esą kvepia jūra. Ir lauki kito turgaus, kad patvirtintum arba paneigtum tą šiek tiek vaikiškai naivią prielaidą.
Rašyti komentarą