Šitaip nuotaikingai pavadintoje knygoje nerasite to, apie ką svajojate ar sapnuojate. Čia nėra vaikiškų žaidimų – ko galėtumėme tikėtis iš pavadinimo – greičiau žaidžiama su skaitytoju žodžiu ar momentiniu įspūdžiu. Tie, kurie iš anksčiau yra susipažinę su garsaus lietuvių poeto, prozininko ir dramaturgo personaline eseistika, nustebinti neliks, o kiti turi puikią progą pasinerti į šviežiu š... dvokiančią parulskišką metafiziką.
Sigitas Parulskis „Sraigė su beisbolo lazda“. „Baltos lankos“, 2006.
Tai yra jau bene trečias išgarbstytojo mūsų poeto-desantininko trumposios prozos rinkinukas. „Sraigė su beisbolo lazda“ gimė kadaise gana populiaraus buvusio portalo www.omni.lt „Gatvės tekstų“ rubrikoje. Štai dėl ko visi 44 knygoje sudėti tekstai turi tą keistąjį interneto geną – trumpumą, glaustumą, pagavumą. Deja, nors anotacijoje teigiama, kad knygoje sudėti kūrinukai skaitytojų išbandymą jau kaip ir išlaikė, tiesa, ko gero, būtų kitokia – savo lazdos smūgio sraigei dar teks palaukti.
Reikia pripažinti, kad tokio pobūdžio personalinė eseistika gali patikti ne visiems. Sunku apibrėžti jos žanrą: skirtingu laikotarpiu rašyti tekstai įvairuoja nuo trumpų meditacijų, autorefleksijų ar išpažinčių iki mažų noveliukių. Kas juos jungia? Ta pati nenutrūkstanti alkoholizmo gija, aiškiai išreikštas ego ir įgudimas rašyti apie kasdienybės buities detales šmaikščiai.
Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad autorius rašo apie tai, ką geriausiai žino: smulkius išgėrimus ir silpnas pagirias, daugiadienes girtuoklystes ir po jų sekančius rytus, kai į lauką išeini „silpnas ir negražus, tvaikas iš burnos – du metrai su puse“ (p. 52). S. Parulskis pasakoja apie tas vietas, kurios jam puikiai pažįstamos: butelių supirkimo punktus, barakus, landynes ir laisvo elgesio namus. Kartais filosofiškai nusiteikęs, o kartais ironiškas lyrinis herojus keliauja po pasaulį, sutikdamas ne mažiau šarmingus kitus herojus. Apmaudu tik, kad visa tai mums jau yra skaityta – „menestrelio maksi paltu“ Jurgio Kunčino smulkiojoje prozoje.
Taip, S. Parulskis kitoks. Jo kūriniuose fatališkų moteriškos lyties personažų nė su žiburiu nerasi. Jo herojai dažniau miega su impotencija nei su moterimi. Ir pati jo meilė – ne tik purvina ir netikusi, bet dažnai ir dvokia. „Išmatom, šlapimu, kažkokiais dumbliais ir konservais, jokių romantiškų dekoracijų“ (p. 113). Kita vertus, stebėtis čia nereikia. „Bjaurasties estetika“ S. Parulskiui buvo būdinga visais laikais. Priešingai nei J. Kunčina, jis nesugeba įžiebti žmoguje gėrio ar vilties kibirkšties. Jei jau jis rašys apie medaus statinę, tai būtinai suvers į ją bent kibirą šviežio mėšlo. Bet tai ir yra S. Parulskis – tai, kas geriausiai vertinama mūsų literatūroje. Jis visuomet apie tai rašė, apie tai rašo ir apie tai rašys.
Štai kad ir toks siužetas: ateina draugas aplankyti dailininko, pasižiūri drobę, stovinčią ant stovo, o ten nupiešta didelė išmatų krūva, kurią, iškėlęs dešinę ranką, laimina kažkoks tipas su popiežiaus kepure. „Palei sieną stovėjo daugybė paveikslų, ir visuose buvo ta pati šūdo krūva, kurią laimino tas pats tipas su popiežiaus kepure“ (p. 14). Tik geriau įsižiūrėjus galima pamatyti, kad paveikslai vis dėl to šiek tiek skiriasi – ekskrementus laiminantis tipas kiekviename paveiksle kaip kaukę keitė veidą: Michaelas Jacksonas, Hitleris, Rasputinas, Marilyn Monro, „Coca Cola“ buteliukas, Kalėdų Senelis...
Gal ir linksma, tačiau „Sraigė su beisbolo lazda“, atvirai kalbant, nuo tų visų šitų išmatų, šiknų, šiknių, apsišikėlių ir šūdų gausos tikrai netampa patrauklesnė. Tas pats rašytojo ne vieną kartą cituojamas Z. Freudas, matyt, pasakytų, kad šis vidutinio amžiaus vyras orientuojasi į nepraprususius jaunuolius, užsilikusius analinėje vystymosi fazėje. Arba, kurdamas savo tekstus interneto portalui, S. Parulskis mąstė, kad po internetą naršantys žmonės tik ir ieško ko nors nešvankaus. „Nichuja“ (p. 27). Metafizinei dievoieškai žavesio tai tikrai neprideda. Kaip ir pseudointelektualiems išvedžiojimams. O perskaičius tokią knygą norisi tiesiog nusiplauti rankas. Rimtai.
Rašyti komentarą