Pamojavo rankele, išlėkė ir visai Europai apsiskelbė širdyje esanti lenkė. Labai religinga mergina Evelina Sašenko, kuri Lietuvoje kartais pastato rėmėjų lenkų dovanotą automobilį draudžiamoje vietoje – na, bet juk tik kartais, kai reikia skubėti į kirpyklą.
Dar yra ir suknelė, kurią karštai pagarbintų dauguma Lietuvos ir Lenkijos svočių, sukritikavo, o paskui pagyrė stiliaus guru Mantas Petruškevičius ir kuri tikriausiai jau tapo dar viena priežastimi paverkti, kad nedėkingi lietuviai nemyli savo atlikėjų. Bet argi tikra meilė kada buvo vienpusė? Piliečiai su telefonais rankose maigydavo mygtukus, taip išsiųsdami vieną ar kitą muzikantą „į Europą“, o šie, rodos, nepristigdavo padorumo pamojuoti Lietuvos vėliavėlėmis ir bent apsimesti darysiantys viską, kad pasiektų išsvajotą finalą.
Kadaise atlikėjas Amberlife'as prisipažino, kad neprastam pasirodymui didžiojoje scenoje surengti reikia bent 10 tūkst. litų – daugumos muzikantų piniginės šiam reikalui per liesos. Todėl paramos išsiverkti teko net solidžiai atrodžiusiems „LT United“. Galima būtų dūsauti: Sasha Song, besidžiaugiantis, kad iš rėmėjų pavyko išpešti nors padoresnį kostiumą, be reikalo žeminosi. Juk galėjo iškart dumti į didžiąją Rusiją, tuo labiau, kad dėl to nebūtų išdavęs savo šaknų. Vis dėlto vaikis kalbėjo, kad didžiuojasi galintis ginti Lietuvos garbę.
Net jeigu itin dvasingas dainininkas ryžtasi lipti į popmuzikos ir vulgarybių siautulio sceną, išlaikyti orumą jis gali. „Eurovizijos“ scena atlaikė ir Celine Dion, ABBA, ir vokietės Nicole, dainavusios apie taiką, ir būrio kitų dainininkų, kurių balsų ir talentų svoriu neabejojo net kiečiausi kritikai, pasirodymus. Neatrodo, kad kurie nors iš jų, nesulaukę pakankamai savo šalies paramos, būtų staiga atsivertę į protėvių tėvynainius – prisišlieję prie tautos, kurios gausesnės muzikai jautrių verslininkų.
„Širdyje aš lenkė, bet atvykau čia atsidėkoti Lietuvai – šaliai, kurios pilietė esu ir kurios garbę ginsiu šiame konkurse“, – susirinkusiems į pirmąją spaudos konferenciją Diuseldorfe galėjo pasakyti jauna ir diplomatiška mergina, ir vargu ar kas būtų ją kaltinęs dėl jaunatviško maksimalizmo ir patoso.
Dabar krūva lietuvių, kurie siuntė ne tokias jau pigias trumpąsias žinutes, spjaudosi: Edith Piaf dainas širdingai traukianti jauniklė, priešingai nei jos dievinama prancūzė, pristigo žmogiško supratingumo ir nepasinaudojo proga bent truputį suartinti dėl neegzistuojančios teisės savintis identitetą besipešančius lietuvius ir lenkus. Po galais, netgi giminės susitaiko, kai pradedama dainuoti ir šokti, kodėl gi negalėtų mažytės taikos misijos atlikti puikaus balso dainininkė? Juk nesmagu, tikrai nesmagu už suteiktą šansą dainuoti didelei auditorijai klausytis liejamų nuoskaudų ir liaupsių mistiniams kitos šalies rėmėjams, stebėti, kaip gležna gėlelė alpsta dėl sukritikuotos suknelės ir trepsi kojele: ne, jau aš tai nedalyvausiu pigaus „popso“ šiukšlyne, jau aš tai vokiečiams nesireklamuosiu, ne, ne, ne!
Naivu taip kalbėti, bet kadaise buvo riterių laikai, kai damos ir karžygiai paistė apie savo ir savo žemių, tėvonijų garbę, buvo dar baisybė rimtų mokslo, meno ir šiaip kaimo vyrų bei moterų, buvo netgi tuntai krepšininkų, kurie, kad ir ne paties didžiausio protelio, prireikus iki paskutinio prakaito lašo kovodavo už Lietuvą. Sava garbė ir savireklama, žinoma, svarbu, bet kai kurios varžybos reikalauja bent lašelio nacionalizmo.
Galima dainuoti kaip „Antis“, Andrius Mamontovas ar „InCulto“, galima atsiriboti nuo politikos ir popmuzikos ir dainuoti kaip Jeronimas Milius, išreikšti savo požiūrį ir keistumą kaip Gaudentas Janušas, niekas nedraudžia savo klausytojų ieškoti net „Yvos“ ar „69 danguje“ merginoms. Muzikos stiliai, kaip ir žmonės, skirtingi. Tik visi muzikantai dainuoja ne angelams – pasirodo klausytojams. Ir jei klausytojai balsuoja tikėdamiesi, kad jų išrinktasis bus vertas balsų, kad jis arba ji savo balsu ir pastangomis bent šiek tiek apgins lietuviškos garbės mundurą – ką gi, tenka vykdyti jų valią.
Žinoma, jei grįžtama be laurų, lietuviai pyksta. Bet praėjus šiek tiek laiko, nuodėmės atleidžiamos, o pastangos įvertinamos. Tik į pristigusius atsakomybės ir altruizmo atlikėjus klausytojai numoja ranka. Jaučia, ne kitaip, kada pristingama širdies.
Rašyti komentarą