Vairuotojai dviratininkus vadina „kėgliais“ ir signalizuodami veja nuo kelio. Galima didžiuotis, kad turime dviračių takus į Kryžių kalną ir Bubius, tačiau jie jau skilinėja, o ir mieste be specialaus fizinio pasirengimo sunkiai pravažiuosi. Žadama, kad po pusantrų metų dviratininkai galės atsikvėpti, nes už ES fondų lėšas planuojama įrengti ir rekonstruoti nemažai dviračių takelių.
Dviratį išradinėja kasdien
R. Martinkėnas jau sukonstravo per 30 velomobilių. Juos pavadino vabzdžių ir drugelių vardais: „Boružė“, „Spungė“, „Tachina“ (musė), „Sfinksas“ (naktinis drugelis).
Pirmąjį velomobilį pagamino 1986 metais. Prieš tai buvo aistringas dviračių gerbėjas: „Velomobilis daug pranašesnis ne tik komfortu, bet ir greičiu. Gulsčia kūno padėtis gerokai sumažina oro pasipriešinimą. Dėl to, palyginti su dviračiu, greitis padidėja 10-15 procentų. Uždėjus aerodinaminius gaubtus, greitis padidėja dar 10-25 procentais.“
Velomobiliai sumušė daugybę pasaulio rekordų, priklausiusių dviračiams. Tarptautinė dviračių federacija panaikino velomobilių rekordus ir uždraudė šioms „konstrukcijoms“ lenktyniauti kartu. Draudimas galioja ir šiandien. R. Martinkėnas tiki, kad tai tik viena iš priežasčių, kodėl velomobiliai nepopuliarūs.
„Netiesa, kad dviratis neturi ateities“, – tvirtina muziejininkas ir aistringas dviratininkas Algirdas Zaukas. Jis kasdien kiaurus metus mina į darbą – į Dviračių muziejų. A. Zaukas dėl savo pomėgio dažnai vadinamas keistuoliu, tačiau jis nesutinka: „Jie patys keistuoliai. Kur tu matęs – vežasi į darbą pusantros tonos metalo laužo. Man dviratis – ne tik poilsis, bet ir transporto priemonė.“
Dviračiams reikia vikšrų ir sparnų
Dviračių miesto etiketė Šiauliams jau seniai nelimpa. Dviračių takai nepravažiuojami, arba jų visai nėra, šaligatvių plytelės išklaipytos.
Dviračių išradėju vadinamas šiaulietis Rimantas Martinkėnas sako, kad prastos važiavimo sąlygos - dar ne blogiausia. Didesnė blogybė - ne- koks vairuotojų ir pėsčiųjų požiūris į dviratininkus. Manoma, kad dviratininkas tik trukdo eismui. Pats R. Martinkėnas išvengia piktų žvilgsnių vien dėl to, kad rieda netradiciniais dviračiais, kurie dažniau kelia smalsumą nei pasipiktinimą.
Meistras tikina, kad mieste dviratininkams sąlygos kasmet prastėja: „Norėdamas pervažiuoti miestą, dviratininkas turi būti atletu. Teks šokinėti per duobes ir bordiūrus, varyti dviratį pro žmonių spūstį, praleisti visus automobilius, su kuo nors susipykti ir gerokai apgadinti dviratį.“
Savo rankomis velomobilius ir originalių konstrukcijų dviračius konstruojantis, R. Martinkėnas Šiaulių gatvėms pagamintų vikšrinį arba sparnuotą dviratį. Meistras įsitikinęs, kad prastą situaciją gali pakeisti tik meras ir valdžia.
Prieš keletą metų miesto dviratininkų bendruomenė buvo sujudusi ir privertė valdžią bent įteisinti dviračių takus, sudaryti jų planą. Tuomet buvo pastatyti ženklai, nubrėžtos linijos. Nesvarbu, kad dviračių takams atiteko visi medžiai, stulpai ir smėlio dėžės, tačiau ekologiško transporto puoselėtojai džiaugėsi - nuo tada jie šaligatviais važinėja teisėtai.
Dviračių miesto griuvėsiai
R. Martinkėnui Šiauliai ir visa Lietuva kvepia visuotiniu susidorojimu su ekologišku transportu. Gal tik Klaipėdos pozicija kiek kitokia. Jam nesitiki, kad situacija pagerės net ir po ES fondų lėšų panaudojimo. Jau dabar jis mato klaidas, kurios lyg šaukštas deguto sugadins visą statinę medaus.
Rekonstruojamo viaduko pėstiesiems ir dviračiams skirta dalis bus per siaura - dviračiai neprasilenks. Pietiniame miesto rajone takus iškilnojo medžių šaknys. Jais sunku ne tik važiuoti, bet ir vaikščioti.
Dviračių meistras teigia, kad miesto pasididžiavimas - dviračių takas nuo Šiaulių iki Bubių - jau pradeda skilinėti. Jei jis nebus remontuojamas - po metų ar dviejų teks tiesti iš naujo. Kadaise mišku buvo nutiestas puikus takas nuo Bubių iki Kurtuvėnų. Dabar jo nė žymės neliko.
Pašnekovas baiminasi, kad atsiradus lėšų takų rekonstravimui nutiks kaip visada. Lėšos bus panaudotos neefektyviai, o žmonėms vis tiek nebus patogu kasdien dviračiu važiuoti į darbą.
Prieš 23 metus įvyko savotiška dviračių revoliucija. Surengtas legendinis maratonas „Vilnius–Šiauliai“, kuriame dalyvavo per 30 ekipažų. Tuomet dėl alinančio karščio Šiaulius pasiekė tik trečdalis. 220 kilometrų atkarpą greičiausiai įveikė Sergejus Daševskis iš Rusijos. Jis į Šiaulius atvažiavo per 6 valandas 20 minučių. R. Martinkėnas kartu su broliu dviviečiu velomobiliu tikslą pasiekė daugiau nei per 8 valandas.
„Tuomet Šiaulius ir praminė dviračių miestu. Dabar iki šio titulo labai toli, - konstatuoja R. Martinkėnas. - Ar ekologiškas transportas Šiauliuose atsigaus? Tai priklauso nuo valdžios ir mero.“
Pagal infrastruktūros taisykles, dviračių takus rengti arba remontuoti būtina, jeigu jais per dieną pravažiuoja 80 dviračių. O jei pravažiuoti sunku ar neįmanoma? Tuomet dviračių takus matysime kaip savo ausis?
Dviratį išradinėja kasdien
R. Martinkėnas jau sukonstravo per 30 velomobilių. Juos pavadino vabzdžių ir drugelių vardais: „Boružė“, „Spungė“, „Tachina“ (musė), „Sfinksas“ (naktinis drugelis).
Pirmąjį velomobilį pagamino 1986 metais. Prieš tai buvo aistringas dviračių gerbėjas: „Velomobilis daug pranašesnis ne tik komfortu, bet ir greičiu. Gulsčia kūno padėtis gerokai sumažina oro pasipriešinimą. Dėl to, palyginti su dviračiu, greitis padidėja 10-15 procentų. Uždėjus aerodinaminius gaubtus, greitis padidėja dar 10-25 procentais.“
Velomobiliai sumušė daugybę pasaulio rekordų, priklausiusių dviračiams. Tarptautinė dviračių federacija panaikino velomobilių rekordus ir uždraudė šioms „konstrukcijoms“ lenktyniauti kartu. Draudimas galioja ir šiandien. R. Martinkėnas tiki, kad tai tik viena iš priežasčių, kodėl velomobiliai nepopuliarūs.
„Netiesa, kad dviratis neturi ateities“, – tvirtina muziejininkas ir aistringas dviratininkas Algirdas Zaukas. Jis kasdien kiaurus metus mina į darbą – į Dviračių muziejų. A. Zaukas dėl savo pomėgio dažnai vadinamas keistuoliu, tačiau jis nesutinka: „Jie patys keistuoliai. Kur tu matęs – vežasi į darbą pusantros tonos metalo laužo. Man dviratis – ne tik poilsis, bet ir transporto priemonė.“
Muziejininkas įsitikinęs, kad dviratis turi ateitį net Šiauliuose. Jis laukia šiltesnių orų, kada galės vėl išsitraukti savo triratį, kuriuo pėsčiųjų bulvare vežioja turistus, o taip pat ir vietinius. „Bulvare būtinai reikia ekologiško transporto. Kiekvienas turime suprasti, kad automobilis nuodija miestą, o numynęs porą kilometrų tikrai per daug nesuprakaituosi.“
Šviesa tunelio gale
Investicijų ir miesto plėtros skyriaus vyriausioji specialistė Ija Jencienė informavo, kad po metų mieste turi prasidėti dviračių takų atgimimas. 2010 metų gruodžio 1 dieną buvo patvirtintas Šiaulių miesto savivaldybės projektas. Iš ES fondų lėšų buvo skirta 6,7 milijono litų ekologiniam transportui mieste gerinti.
Per šiuos metus tikimasi parengti techninius planus ir galimybių studijas, o kitą pavasarį pradėti darbus. Dviračių takų rekonstrukcijai ir naujų takų tiesimui preliminariai skiriama 4 milijonai litų. Bus rekonstruojami takai Tilžės, Architektų, Žemaitės, Jablonskio gatvėse, Dainų parke. Bus tiesiama ne mažiau kaip 5 kilometrai visai naujo tako su apšvietimu ir ženklinimu. Jis, tikriausiai, bus tiesiamas nuo Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto iki miesto centro.
2,5 milijono litų bus skirta miesto viešojo transporto įvažoms įrengti. Planuojama suremontuoti ir įrengti 41 įvažą į stoteles. I. Jencienė teigia, kad dabar nemažai įvažų yra netvarkingos, o kai kuriose stotelėse jų išvis nėra.
Galimybių studijai parengti jau paskelbtas konkursas. Šiam darbui skirta 40 tūkst. litų. Galimybių studija turėtų detaliai nustatyti, kokie yra būtiniausi dviratininkų poreikiai Šiauliuose. Apie 200 tūkst. litų skirta būsimų darbų techniniams projektams parengti.
Rodos, kad miesto dviratininkų laukia gan rožinės perspektyvos. Belieka laukti. Ir tikėtis, kad šįsyk neteks sakyti : „Norėta kaip geriau, o išėjo kaip visada“.
Rašyti komentarą