Yra kurortų, skirtų turtuoliams. O yra tokių, kurie tinka ir varguoliams, arba tiesiog paprastiems žmonėms, Palangą ir Druskininkus laikantiems prabangiomis vietomis.
Nežinau, kaip čia atsitiko, kad ilgus metus po sovietmečio pabaigtuvių Birštonas kai kurių poilsiautojų buvo laikomas netikusiu Druskininkų broleliu, panašiai kaip ir Šventoji – antros eilės Palangos pussesere. Tai buvo variantai, pasirenkami tuomet, kai visai striuka su pinigais, arba kai atsisako priglausti tuose prestižiniuose miestuose būstus turintys giminaičiai.
Pėsčiuodama dailiomis trinkelėmis grįsta Nemuno krantine, mąstau, kad kai kurie dalykai gerokai pakito: investicijų pripampę kurortai susitelkė į pinigingus piliečius, todėl ramybės, dėmesio ir protingo kainos bei kokybės santykio išsiilgę poilsiautojai mielai ieško alternatyvų. Na, galbūt jie priversti ieškoti.
„Štai, kam nešalta! Energija, jaunystė!“ – kelia į viršų nykštį žilas senukas sportine kepure, kai praeinu pro jį, besišildantį ant suoliuko dar ankstyvoje saulėje.
Birštonas džiugina tuo, kad čia ilsisi daugybė senjorų – jų yra ir baseinuose, ir kavinėse, jie laukia savo eilės prie įvairiausių procedūrų kabinetuose ir atrodo daugmaž patenkinti gyvenimu. Gerai pataupiusios, Birštoną sau gali leisti ir šeimos, kurių namų ūkių gerovės paslaptingai neveikia politikų kalbos apie Lietuvą palikusią krizę.
Paskaičiuokime. Beveik pusvalandžio trukmės gydomąjį masažą galima gauti už 38 litus, pusvalandį mineralinio vandens masažiniame baseine turkštis už 12 litų, dvidešimt penkios minutės aromaterapijos su paukščių giesmių įrašais atsieis 8 litus, inhaliacija kietųjų dalelių iškankintiems plaučiams – 6 litus, o į vaistažolių ar kokią kitą vonią galėsite niurktelėti ir už 10 ar 20 litų.
Netgi prabangiai skambančios procedūros, tokios kaip maudynės baseine ir kaitinimasis pirtyje, kūno įvyniojimas į kadagių ekstraktą ir atpalaiduojantis anticeliulitinis masažas, iš tiesų atsieina kur kas mažiau nei didžiuosiuose miestuose ir prabangiuose kurortuose. Pridėkite dar gamtos grožį, visai neprastus dviračių takus, visuomet gyvą krantinę, kartais Nemunu pūškuojantį laivą „Vytenis“, nedidelius atstumus, šviežiai spaudžiamas sultis, kurių galima nusipirkti vaisių ir daržovių kioske, galimybę vietinėje maitinimo įstaigoje sukirsti šviežią ir gardų patiekalą už dešimt litų – rodos, to ir užtenka geram poilsiui. Plius dar galėsite pamatyti vieną kitą mieste laigančią voverę – nemokamai.
„Ar patys birštoniečiai dažnai lankosi jūsų gydyklose?“ – klausiu jaunutės masažuotojos, kuri, kaip ir dauguma gydyklų kolektyvo – ne vietinė, o iš netolimo Prienų miestelio.
„Ne, jie nevertina to, ką turi“, – atsidūsta mergina.
Užtat įvertina užsieniečiai, ypač iš Vokietijos atvažiavę prakutę rusai – tiesa, jų Birštone dar ne tiek daug, kad padarytų tokią negrįžtamą įtaką kainoms ir atsainiam požiūriui į lietuvius kaip Nidoje. Ir jie, visai taip pat kaip iš brangesnių miestų suvažiavę lietuviai, skuba pasigražinti vietiniuose grožio salonuose. Arba užmesti meškerę kurioje nors itin viliojančioje Nemuno vietoje. „Vakar kokį mekšrą pagavau – kaip kulautuvė“, – pasigiria vietinis žvejys – daininga tarme kalbantys žmonės čia draugiški ir nuoširdūs.
Ir vaizdai, ir dienos Birštone paprasti. Ant suoliuko sėdintis senukas nuskalbta kepure monotoniškai pjausto dešrelę ir šeria ja kelis įvairiaspalvius vietinius katinus. Dvi išsišiepusios mokinukės paaiškina, kad Birštone esama tik vieno bankomato. O vieną rytmetį, vos prasidėjus procedūrų maratonui, netikėtai dingsta elektra visame mieste. Tai paskatina susimąstyti ir prisiminti gydyklose dirbančio personalo pasakojimus, kad krizės metu buvo atleista nemažai jų kolegų. „Pas mus atvažiuoja vis daugiau poilsiautojų. Žinote, žmonės jau pavargo taupyti ir laukti“, – tikina ne vienas darbuotojas.
Kol kas Birštonas atrodo neprasta vietelė net taupyti priverstiems lietuviams. Jei įvertini tai, ką turi, kartais pamatai, kad turi ne taip jau mažai.
Rašyti komentarą