Gnomų miestai po žeme

Gnomų miestas po žeme (Užsienio spaudos nuotr.)

Gnomų miestas po žeme (Užsienio spaudos nuotr.)

Tai buvo keista rasė. Jos atstovų oda - pieno baltumo, nepaliesta saulės spindulių. Dėl prieblandos jie prastai matydavo. Sulaukę trisdešimt penkerių, turėjo atrodyti kaip žili seneliai.

„Atsargiai... štai čia reikia žemai lenktis... bus gumbas... o ten galima patekti tik šliaužte. Matai ąsočių sandėlį? Tai vyno saugykla, o kairėje - viešbutis atvykusiesiems iš kitų miestų. Patalpa su karūna - salė, kur rinkdavosi požemių valdovai. Kvėpuoji normaliai? Juk mes jau giliai po žeme - čia dešimtas lygis. Senovėje būta puikaus vėdinimo! Labirintus ir kambarius apšviesdavo deglai - ir čia pat, be saulės šviesos, požemių gyventojai augindavo daržoves. Spėjama, kad jie niekada neišeidavo į paviršių.“

Gyvenimas 80 metrų gylyje

Kemalis, nedidelio viešbučio savininkas Turkijos Kapadokijos provincijos Goremės mieste, veda žurnalistą žemyn nesibaigiančiais tuneliais. Požemių aukštus apšviečia blausios lemputės; kuo giliau, tuo šalčiau; iš burnos verčiasi garas. Kaip prieš tūkstančius metų buvo įmanoma po žeme sukurti megapolius, pragręžti upių vagas vandens atsargoms, parinkti statyboms tokius akmenis, kad namuose būtų vėsu vasarą ir šilta žiemą? Didžiulės gyvenamosios patalpos su ventiliacijos šachtomis ir „šildytuvais“ - mažais židiniais - buvo numatytos tūkstančiams žmonių. Jas jungė išsišakojusi perėjimo sistema. Ir visa tai - 80 metrų gilumoje.

Vietiniai archeologai įsitikinę, kad atkasė toli gražu ne viską - „apačioje“ dar liko maždaug dvidešimt aukštų. Šiuo metu Turkijoje (daugiausia Kapadokijos regione) jie atkasinėja du šimtus požeminių gyvenviečių. Mokslininkai negali paaiškinti, iš kur atsirado ta požemių imperija, kas ją sukūrė ir, svarbiausia, kas ten gyveno?

„Oficialiai Kapadokijos požemių miestai laikomi pirmųjų krikščionių prieglobsčiu, - aiškina archeologijos profesorius Suleimanas Komogly. - Krikščionys slėpdavosi po žeme nuo imperatoriaus Nerono laikų, kai juos ėmė persekioti romėnai. Bet atsitiktinai aptikę labirintus, jie rado urvus jau ištuštėjusius.“ Turkijos kultūros ministerijos nuomone, „požeminis pasaulis“ egzistavo jau VI amžiuje pr. m. e., valdant Frigijos karaliui Midui, kuris, pasak legendos, paversdavo daiktus auksu.

Požemio gyventojai ne tik pastatė miestus, spirale besileidžiančius žemyn, Žemės centro link, bet ir sujungė juos tuneliais. Kiekvienas tunelis buvo tokio pločio, kad juo galėtų važiuoti arklio traukiamos vežėčios. Atsakymo į klausimą: kas tai per civilizacija? - nežino niekas.

Kodėl slėptis nuo žmonių?

Žurnalistas išlandžiojo keturis Kapadokijos požemio miestus: Derinkujų, Kaimahą, Ozkonaką ir Gazimirą. Kuo giliau nusileidi, tuo daugiau pamatai: pompastiškas sales iškilmingiems susirinkimams, maisto sandėlius, vyno rūsius ir net gardus gyvuliams. Taip, požeminiuose miestuose buvo laikoma arklių, kiaulių ir karvių. Požeminiuose miestuose žmonės kurdavosi ilgam, ištisomis gatvėmis; jie linksmindavosi per šventes, tuokdavosi, gimdydavo vaikus.

Vieną tokį miestą - Anabasį - mini dar IV amžiuje pr. m. e. Romos metraštis (vadinamoji „Ksenotono knyga“): „Mes aptikome Anabasį pripuolamai ir stebėjomės jo dydžiu. Žemyn vedantys tuneliai tokie, kad jais būtų galima pertempti dramblį. Daugybė didelių ir mažų laiptų, milžiniški šuliniai, požeminės aikštės gyventojams šokti. Šitie miestai taip padaryti, kad niekas jų nepastebėtų iš viršaus. Žmonės buvo jų gyventojų priešai.“

Gal iš tikrųjų gyveno gnomai?

„Ir krikščionys, ir frigiečiai aptiko šias patalpas tuščias, - teigia Raulis Saldivaras, archeologas iš Los Andželo, kuris jau penkeri metai gyvena ir dirba Nevšehire. - 2008 metais padarėme analizę radioaktyviąja anglimi. Ji parodė, kad megapoliai iškirsti uolose maždaug... prieš penkis tūkstančius metų. Kai kurios celės naudotos kaip bankai - ten buvo saugomos tonos aukso. Kasinėjimai iškėlė į paviršių šimtus naminių gyvulių kaulų, bet... nei vieno vietinio gyventojo skeleto. Niekas negali suprantamai paaiškinti, kam reikėjo statyti po žeme tokius didelius miestus ir kodėl jų gyventojai pasirinko gyventi sutemose, nepažindami saulės šviesos? Nuo ko jie slėpėsi ir kodėl? Išeitų, kad po žeme tada egzistavo kitas - atskiras pasaulis. Ar tiktai Turkijoje?“

Britų mokslininkai, 2002-2005 metais dirbę Nevšehire, padarė išvadą, kad Kapadokijos požeminiuose miestuose galėjo gyventi „gana specifiniai“ žmonės. Jų ūgis turbūt neviršijo pusantro metro, todėl galėdavo prasiskverbti siaurais perėjimais tarp patalpų. Mokslininkų nuomone, 35 metų sulaukęs „požemio pilietis“ turėjo atrodyti kaip žilas senukas. Faktiškai tai buvo kitokių žmonių, nepanašių į mus, požeminė rasė.

„Lietuvos žinios“

Nusiųsk draugui:
    Išsaugok ir skaityk vėliau:

Taip pat skaitykite:

Alfa TV

Susijusios naujienos

Gnomų miestai po žeme

Populiariausios naujienos