Didūs žmonės, atvažiavę į mažus miestelius, nuo kurių paviršiaus išnyko didikai, tampa dar didesni. Kuo mažiau gyvybinės erdvės – tuo daugiau galimybių užpildyti ją savo didžiu pasipūtimu, paskleisti persmelkto didmiesčiu žmogaus kerus.
Atvykę į mažą miestelį, didūs didmiesčių žmonės reikalauja taksi, visą parą dirbančių parduotuvių, keturių žvaigždučių lygio aptarnavimo svečių namuose be žvaigždučių, lašišos ir alyvuogių vietinėse būtiniausių prekių parduotuvėse ir apmaudaudami nesisveikina su kitais didelių miestų žmonėmis.
Per patį žaliojo pavasario įkarštį, įsikibusi į mažo miestelio kioske spaustų šviežių vaisių stiklinę, užsimaniau pašėlusios, dar labiau už pavasarį banguojančios ir būtinai prancūziškos muzikos. Saulės atokaitoje kepančia aikšte pražingsniuodavo į paltus įsisukę rimti praeiviai – mačiau, kad jie smalsiai nužvelgia mano sultis, ieško akiniais nuo saulės pridengtų akių žvilgsnio, tyrinėja „iPod‘o“ ausines ausyse, o vienas kitas kilsteli antakius: ta didmiesčio panaitė trumpomis rankovėmis, ajajai.
Tuo metu situacijos komiškumas trenkė man kaip saulės smūgis: štai aš čia, sėdžiu pagrindinėje miesto aikštėje, atrodydama visai kaip tie didūs žmonės, mėgstantys pasirodyti, nors iš tiesų tenorėjau trupučio sulčių, saulės ir muzikos. Ir dar – mėgstu paprastumą.
Paprastumas, ypač tai turėtų būti akivaizdu prieš Velykas, nėra prasto skonio ar prasto išsilavinimo rezultatas. Tai būsena, o gal procesas, griaunantis didingas tvoras aplink privačias valdas ir žmonių sielų teritorijas, anuliuojantis ženklų ir simbolių, teikiančių unikalumą, veikimą.
Kartais žmogus turi tiek daug, bet ilgisi paprastumo: panašiai kaip tie pirmieji lietuvių turistai po žlugusios didžios tėvynės, iškeliaudavę į Europą ir grįžę puldavę prie bulvių su kefyru ar juodos duonos su silke. „Maskva – galimybių miestas, ten sukasi pinigai, pinigai, pinigai. Galima susirasti gerą darbą, padaryti karjerą. Bet tai šaltas miestas, žmonės nesišypso, mažai bendrauja, paprašyti pagalbos gali atsilyginti piktu. Pabūnu ten porą savaičių ir daugiau neištveriu“, – paprastai dėsto dvidešimtį vos perkopęs rusas studentas, kurio vardas mano galvoje jau pasimetė.
Pavežėjome didelio miesto paukštį, besitrankiusį po Europą, link Latvijos ir labai paprastai pasikalbėjome net apie sudėtingiausius lietuvių-rusų, lietuvių-lenkų, atlyginimų, gyvenimo kokybės, kultūros, patriotizmo ir kitus reikalus. Skrybėlėtas studentas languotomis raudonomis kelnėmis, panašus į Brėmeno muzikantą, ir du atostogaujantys lietuviai, – visiškai skirtingi, bet puikiai suradę bendrą kalbą.
Tačiau didžių žmonių, pabirusių atostogauti į provinciją, veikimo principas kitoks. Vakarais didūs žmonės, kurių vaikai vietinių kavinių padavėjams pusdienį tampė nervus, dideli automobiliai suniokojo keletą gėlynų, o nuo užkandžiavimų likusios šiukšlės pridengė vietos įžymybių grožį, tampa atlaidesni.
„Ooo, žuvyyytė! – žviegia ir ploja rankomis kostiumuota didmiesčio dama vietinėje kavinaitėje, kurioje su kolegomis užsuko paūžti ir pavaikyti vienintelę suplukusią padavėją. – O kur mūsų sriubytė? Juk jūs nepamiršote sriubyyytės?“
Įkaušę didūs žmonės prasisagsto švarkų sagas ir išleidžia iš ten truputį susikaupusio pasipūtimo. Kartais jie netgi tampa visai paprasti.
Vietiniame grožio salone kirpėja vaišina manikiūrininkę pasninko silke, siūlo jos ir klientams, jei kartais praalkę. Užsuka kelios po pavasarinės talkos pailsusios moterys, kurių veiduose jau spindi būsimo pasigražinimo malonumas. Jos – paprastos, plepios ir nuoširdžios, kur kas taktiškesnės nei keletas pasipūtusių užsieniečių, vaizduojančių maloningus ponus, pagerbusius jų nevertą įstaigą. Ir išeinant visos choru linki gerų Velykų pirmą ir gal paskutinį kartą matomai man.
Kuo daugiau savo kelyje sutinku paprastų žmonių, tuo paprastesnis, malonesnis ir patogesnis atrodo gyvenimas.
Rašyti komentarą