Vilniaus centre nyksta prabangių Lietuvos klimatui nepritaikytų batų ir drabužiais vadinamų skudurėlių parduotuvės, atgimdamos įvairaus plauko restoranais, kavinėmis, bandelinėmis.
Anądien įšokau į oranžine spalva tviskantį ajurvedinio maisto restoraną – buvusią prabangių batų parduotuvę rūsyje. Spalva, šviesa, muzika, maistas ir sariais pasipuošusios padavėjos peroksidinėmis šukuosenomis nuteikė maloniai, todėl maitinimosi būdą pakartojau po kelių dienų.
Atidarymo gėlių puokštės jau buvo nuvytusios, padavėjų šypsenos kiek blankesnės, o laikas nuo pasiruošimo pietauti iki lėkštės finišo ant staliuko – ilgesnis.
Viskas todėl, kad ir pietautojų prisirinko daugiau, kilo šioks toks eilės šurmulys, o kur eilė, ten ir geresnių pilvo malonumų ištroškęs lietuvis.
Tačiau visa tai būna pradžioje. O po kurio laiko geri restoranai ar kitos maistą tiekiančios įstaigos, rimtai svarsčiusios durų atsisakymo klausimą – klientai vis tiek joms neleidžia užsidaryti – ima vysti kaip gėlės, mesdamos valgytojams rėkiančias iškabas ant langų su užrašais „Nuolaidos“, „Akcija“, „Dvi sriubos už vienos kainą“.
Švara spindėję stalai pasidengia riebalų dėmėmis, servetėlės ant jų pajuosta, padavėjų veidai pilkėja, tualetuose pasirodo pirmieji antihigienistų protesto rezultai.
Tokią restoranų būseną vienas garsiausių virtuvės šefų pasaulyje Anthony Bourdainas aprašė vienoje savo knygų: pasak jo, patyręs virtuvės šefas vien žvilgtelėjęs į restorano virtuvės pusę galėdavo pasakyti, ar šis išgyvena pakilimo, ar nuosmukio pradžios etapą. Žlugdavo ir įtakingi, madingi, geidžiami, ir mažiau patrauklūs bei nusėdėti restoranai, griūties nesustabdydavo net samdyti žinomi virtuvės šefai.
Kaskart, virškindama prastai keptą kepsnį, pervirusius makaronus, skonį praradusius sušius ar aliejuje permirkusias salotas, suvalgytus įstaigose, kurios prarado pagarbos maistui ir klientui jausmą, stebiuosi šio proceso visaapimančia galia.
Taip, Lietuvoje ne tiek daug vietų, kur gausi tikrai kokybiško maisto, kur savininkas dirba padavėju ir, padėjęs – ne tėkštelėjęs! – gardžius kvapsnius skleidžiančią lėkštę ant stalo, tars tau gražų žodį. Bet kodėl ir geros vietos kartais tampa atstumiančiomis skylėmis?
„Geriausia valgyti namie pas mamą“, – moko mane ilgus metus padavėja dirbusi pažįstama.
Užbėgusi į vieną puikiai žinomų lietuviškų picerijų, įvertinu, kad barnis prie kotletų, bent kartą per gyvenimą ištinkantis visas šeimas, yra kur kas sveikesnis skrandžiui dalykas nei rėksminga padavėja, per visą piceriją šaukianti ant ne tokios rėksmingos barmenės.
Nusėdusi rusiško stiliaus „restorane“, suprantu, kad sėdėti tamsoje ir valandą laukti salotų smagu gal tik tada, kai stipriniesi rusiškais priedais su laipsniais. O ką daryti, kai ultramadingame sušių bare gauni iširusių sušių?
Esu žmogus paprastas, noriu tik gauti kokybiško maisto, net jei nesu Mia. Puikiai suprantu, kuo skiriasi prašmatnus restoranas nuo restoranu apsimetinėjančios čeburekinės, bet abiejose tikiuosi bent šiokio tokio komforto klientui.
„Ačiū, buvo labai skanu. Sėkmės ir daugiau nebeverkite“, – palinki kolegė padavėjai, per patį pietų meto įkarštį supainiojusiai užsakymus ir gavusiai pylos nuo virtuvės bei kelių viršininkų.
Tikriausiai geros maitinimosi įstaigos „miršta“ tada, kai padavėjai ima verkti.
Rašyti komentarą