Ar Vakarai turi teisę drausti musulmonėms dengti veidą?

Nikabas
Nikabas
© SCANPIX
Alfa.lt
2011-04-11 18:37

Viešumoje slepiami musulmonių moterų veidai Prancūzijoje buvo tapę įnirtingų diskusijų objektu. Nuo šio pirmadienio šalyje įsigaliojus griežtam veidą dengiančių drabužių draudimui, visuomenei gresia dar didesnis susipriešinimas. Kas už viso to slypi?

Naujasis įstatymas draudžia nikabą, galvos apdangalą su siauru plyšiu akims, bei burką – Afganistane populiarų visą kūną dengiantį drabužį su akis dengiančiu šydu.

Draudimas tiesiogiai paveiks visai nedidelę Prancūzijos gyventojų dalį. Skelbiama, kad šalyje veidą vienaip ar kitaip dengia ne daugiau nei 2 tūkst. moterų. „CIA World Factbook“ vertinimu, bendras musulmonų skaičius Prancūzijoje gali siekti nuo 5 iki 10 proc. šalies gyventojų (nuo 3,3 iki 6,5 mln. žmonių).

Nemaža dalis Prancūzijos musulmonų, atrodo, yra įsitikinę, kad pagrindinis naujojojo įstatymo taikinys – jų religinė tapatybė. Jiems esą duodama suprasti, kad islamas ir tam tikros su šia religija susijusios praktikos Prancūzijoje yra nepageidaujamos. Tai esą ypač išryškėjo viešų debatų metu, kai burkos buvo vadinamos „vaikščiojančiais karstais“.

Musulmonų įtarumui linkę pritarti ir kairiųjų aktyvistai, šalies prezidento Nicolas Sarkozy veiksmuose įžvelgiantys pavojingus bandymus užsitarnauti politinę kraštutinių dešiniųjų atstovų paramą, nekreipiant dėmesio į ilgalaikes pasekmes skirtingų visuomenės grupių sugyvenimui.

Artėjant metui, kai turėjo įsigalioti naujasis įstatymas, šis klausimas kėlė vis daugiau aistrų. Praėjusį šeštadienį Paryžiuje policija sulaikė 59 žmones, tarp jų – 19 veidus dengusių moterų, kurios dalyvavo nesankcionuotoje protesto akcijoje prieš burkų ir nikabų draudimą. Miesto valdžia uždraudė renginį, baimindamasi galimų smurto proveržių.

Aktyvistė su nikabu

Kaip rašo leidinys „The Connexion“, pirmadienio rytą, jau įsigaliojus naujai tvarkai, Pietų Prancūzijos Avinjono geležinkelio stotyje buvo sulaikyta nikabą dėvinti moteris, kuri ketino važiuoti į Paryžių ir televizijai pakomentuoti musulmoniškų šydų draudimą.

Sulaikytoji moteris vėliau pareiškė žurnalistams, kad naujasis įstatymas reiškia išpuolį prieš jos „europines teises“ – teisę laisvai judėti ir išpažinti religiją. Kaip ir kitoms pažeidėjoms, jai gresia 150 eurų bauda arba privalomi pilietiškumo kursai.

Akivaizdu, kad šiuo atveju veikiausiai kalbama ne apie vargšę, užguitą, beteisę būtybę, aklai paklūstančią vyro-tirono valdžiai, kaip bandytų aiškinti draudimo šalininkai.

Moteris jaučiasi turinti teisę rengtis taip, kaip jai liepia religiniai įsitikinimai, ir bando šią teisę ginti viešumoje, netgi dalyvaudama televizijos diskusijoje – taigi ji nėra uždaryta siauroje privataus gyvenimo erdvėje ir nemano, kad jai reikia ypatingo valdžios užtarimo.

Atimta teisė rinktis?

Naujasis įstatymas, panašu, turi ir teigiamų pusių – tokių kaip įtvirtintos didelės baudos asmenims, prievarta dangstantiems moterų veidus. Pažeidėjams gresia 12 mėnesių kalėjimo arba 30 tūkst. eurų bauda, kuri gali būti padvigubinta tais atvejais, kai prievarta už šydo slepiama nepilnametė.

Tačiau nėra savaime suprantama tai, kad iš dalies Prancūzijos musulmonių moterų atimama teisė pačioms pasirinkti, kaip jos nori – arba turi – rengtis. Vienu metu jos yra ginamos nuo netoleruotinos prievartos, kita vertus – stumiamos į viešojo gyvenimo paribius.

Daliai religingų moterų draudimas rodytis viešumoje uždengtu veidu, ko gero, reikš priešingą rezultatą, negu skelbia siekiantys įstatymo kūrėjai. Religiniams įsitikinimams nusvėrus pragmatiškus apskaičiavimus, joms gali tekti savo noru atsisakyti viešos veiklos ir užsidaryti tarp keturių sienų.

Savanoriško moters apsisprendimo atveju nepadės ir drakoniškos baudos, skiriamos vyrams ar kitiems giminaičiams – demokratiška save vadinančios valstybės institucijos, laimei, vis dar negali priversti moters rodytis viešumoje, jeigu ji jaučiasi nepakankamai apsirengusi.

Nuogąstavimai ir išimčių galimybė

Panašu, kad draudimo dengtis veidus klausimas yra gerokai sudėtingesnis negu norėtų pripažinti N. Sarkozy ar jo aplinkos žmonės.

Turint galvoje išties nedidelę nikabus ir burkas dėvinčių moterų dalį, sunku sutikti su teiginiais, kad jos kelia iš esmės didelę grėsmę viešajai tvarkai ar nacionaliniam saugumui.

Neatrodo pagrįsti ir nuogąstavimai, kad ilgainiui veidus ims dangstytis dauguma musulmonių moterų. Priderama laikomos aprangos kodai reikšmingai skiriasi daugelyje musulmonų kraštų ir bene griežčiausiai jų laikomasi labiausiai atsilikusių šalių kaimo vietovėse. Gyvenimas laisvamaniškos Europos didmiesčiuose pats savaime diktuoja kitokias elgesio ir rengimosi normas.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad europinėje praktikoje nėra neįprastos situacijos, kai religinėms bendruomenėms suteikiamos reikšmingos išimtys iš bendrų taisyklių.

Puikus pavyzdys čia gali būti Didžioji Britanija, kur sikhų vyrams leidžiama važinėti motociklais arba dirbti statybų aikštelėje be apsauginių šalmų, nes po jais netelpa pagal religines normas privalomai dėvimi turbanai. Valstybei tai gali reikšti papildomas išlaidas, tačiau pirmenybė šiuo atveju teikiama religinių įsitikinimų laisvei.

Tiesa ir tai, kad Prancūzija, savo moderniųjų laikų istoriją grindžianti XVIII a. pabaigos Revoliucijos idealais, religijos klausimu yra užėmusi gerokai griežtesnę poziciją. 2004 metais visose šios šalies mokyklose buvo uždrausta dėvėti bet kokius religinius simbolius – tiek krikščioniškus kryžius, tiek žydiškas kipas, musulmonių burkas ar tuos pačius sikhų turbanus.

Valstybės ir religijos santykio problema

Vakarų Europoje neseniai ėmus sklisti kalboms apie „daugiakultūrės visuomenės“ patiriamus sunkumus, N. Sarkozy nieko nenustebino savo pareiškimu, kad šis projektas yra žlugęs. Pastarųjų Prancūzijos vyriausybės sprendimų fone galima apskritai suabejoti, ar ši šalis apskritai kada nors rimtai buvo priėmusi daugiakultūrės visuomenės idėją.

„Mūsų tėvynainiai musulmonai turi teisę praktikuoti savo religiją, kaip ir visi kiti piliečiai, – N. Sarkozy teigė vasario mėnesį. – Tačiau mes Prancūzijoje nenorime, kad žmonės pretenzingai melstųsi gatvėje.“

Atviras musulmonų religijos išpažinimas – ar tai būtų maldos gatvėje, ar moterų dėvimi drabužiai – kertasi su pabrėžtinai sekuliaria Prancūzijos valstybės steigties legenda. Būtent tai atrodo esant svarbiausia priežastimi, kodėl atsisakoma pripažinti musulmonių moterų teisę rinktis.

Prancūzijos atliekami teisiniai eksperimentai su jos musulmonų mažuma aktualūs visai likusiai Europai, taip pat ir Lietuvai. Ir ne tik todėl, kad kalbama apie islamo religiją ir jos išpažinėjus.

Netikėjimui, kaip socialinei normai, daugelyje ES šalių baigiant išstumti tikėjimą, musulmonų religingumas pradeda iš naujo kelti klausimą apie valstybės ir religijos atskyrimo problemą ir įvairius galimus jos sprendimo būdus.

Nors anksčiau būtent politinę sferą dažnai tekdavo ginti nuo religijos įsikišimo, šiais laikais individų ar jų grupių teisė tikėti kartais ima atrodyti dar pažeidžiamesnė. Ir to taip pat nederėtų pamiršti liberalumo ir tolerancijos tvirtove save laikančioje Europoje.

 

Ar Vakarai turi teisę drausti musulmonėms dengti veidą?

Nikabas