Pasaulyje, kuriame mokesčių sumoki daugiau, nei sulauki pagalbos gyvenimiškų lūžių – taip taip, kalbu ir apie lūžtančius kaulus, – momentais, visuomet pasirodo armija civilių, pasiruošusių ką nors gelbėti. Žinoma, tai suprantama, kai kalbame apie rizikos šeimose augančių vaikų gerovę, apie benamių kačiukų gelbėjimą arba gelbėjimą žmonių populiacijos, kuriai kyla grėsmė atsidurti atominių elektrinių apsuptyje. Tačiau aistringas dalykų, kurie kinta ne visada atsižvelgdami į armijos pastangas, gelbėjimas man kartais atrodo įtartinai.
Taigi įvairiausios kalbos komisijų, sergėtojų, saugotojų armijos, su visa pagarba jų nelengvam darbui, kartais taip įsijaučia į gelbėjimo darbus, kad persūdo. Taip svetimžodžių naikinimo akcijoje vietoje angliškojo „afterparty“ pasiūloma vartoti naują žodį „dūzgės“, o muzikos stilių „acid rock“ pakrikštyti „rūgščiuoju roku“. Tiesa, Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kilus piliečių diskusijoms, paaiškino – tie žodžiai buvo įtraukti tik į svarstytinų žodžių sąrašą, kalbos komisijos nariai šiems svetimžodžių atitikmenims nepritarė. Tačiau kodėl toks atitikmuo teikiamas viename iš vadovėlių 9-12 klasėms?
Kalbant apie kalbą, visada paaiškėja, kad norinčiųjų ją užkonservuoti ir pastatyti į lentyną prie kitų konservatyviojo stiliaus stiklainių bei ne itin atsakingų, bet pakankamai aktyvių ir modernių vartotojų ilgų paliaubų nebūna. Imu suprasti, dėl ko.
„Einu į meetą,“ – bent jau kas antrą dieną išgirstu sakant projektų vadovę.
Vieną dieną pastebiu, kad esama visai neprasto ir gerokai dalykiškesnio žodžio „susitkimas“– juk kalbama apie potencialius klientus, vargu ar pakviesiančius ją į „dūzges“ savo namuose marmurinėmis grindimis po šaunaus vakarėlio („parčio?“) madingame klube.
„Žodis „meetas“ yra visai kas kita, nei „susitikimas“, – mano argumentas atremiamas pasitelkus ankstyvųjų virtualių bendruomenių, rengdavusių savo narių „meetus“, patirtį.
Žinoma, aš dėl to visai nepykstu, nes puikiai prisimenu vieno iš kalbos guru paskaitą: pasak jo, tobulėjant technologijoms ir visur besiskverbiant anglų kalbai, nauji žodžiai iš kitų kalbų ateina ir prigyja greičiau, nei įmanoma jiems sugalvoti atitikmenį. Tuo labiau, kad lietuviškas atitikmuo ne visada būna toks, kuris taptų suprantamu, sėkmingu ir – būtent čia dalykai tampa gerokai komplikuoti, – žmonių širdims priimtinu žodžiu.
Stebėtina, bet kai kurie žodžiai, pasiūlyti kaip atitikmuo komisijų ar pačių žmonių, tampa mieli kaip nuskalbti sportiniai marškinėliai, kuriuos nugvelbei iš savo vaikino po kelių pasimatymų ir naudoji vietoje pižamos. Visai patogu vietoje „blogo“ vartoti puikiai dalyko esmę atspindintį „tinklaraštį“, pakeisti „brainstormą“ į „minčių lietų“ arba „smegenų šturmą“, nebūtina lietuviškus „plojimus“ keisti moderniau skambančiais „aplodismentais“, pripratome „loptopą“ vadinti „nešiojamuoju kompiuteriu“ ir įgijome kitokių logiškų, gerai skambančių atitikmenų.
Kebliausia šioje situacijoje tai, kad kartais tenka pripažinti pralaimėjimus ir nuryti nesėkmes. Dėl kalbų, kartų skirtumų, dėl įvairiausių veiksnių, prie kurių ramia sąžine galima priskirti ir piliečių bandymus būti pažangiais ir inovatyviais (juk šis žodis skamba išdidžiai), eksperimentuoti, galų gale – nepaklusti griežtoms taisyklėms, kurios retai kada būna kuriamos gyvenimui pagerinti, o ne gelbėtojų idealams įgyvendinti, kai kurie svetimžodžių pakaitalai neprigyja.
Tuomet kalbos gelbėtojų armija išrasoja numanomomis Jablonskio ir Basanavičiaus ašaromis, mėto žodžių bombas ant „anglicizmų vėžiu“ sergančio jaunimo ar įvairaus plauko prasisiekėlių. Šie atsišaudo dar riebesniais svetimžodžiais. Turbūt niekada nebuvo taip akivaizdu, kad ideologija žmones skiria, o bendros svajonės ir išgyvenimai – jungia.
Švęsti „dūzges“ gal būtų ir smagu. Jei kalbos gelbėtojai profesionalai išties įsijaustų į vakarėlių liūtų pasaulį ir būtų pasirengę kartu ieškoti tinkamo žodžio. Jei galėtum pasimatuoti naują žodį kaip naujus batus ir nuspręsti – vartoti ar grąžinti. Dvasingumo gal ir ne tiek daug, bet kalba, rodos, ne angelams, o žmonėms.
Rašyti komentarą