Atgal į gamtą: idėja žiemos savaitgaliui  (2)   

Po labai ilgos pertraukos savaitgalį ištrūkau į gamtą. Nors purų sniegą šeštadienį pakeitė erzinanti dulksna, grynas oras ir nauji įspūdžiai netrukus šį mažą nesusipratimą atpirko. Pirmą sykį gyvenime turėjau galimybę iš labai arti stebėti didžiausius laukinius žvėris Europoje, stumbrus, ir patyliukais sekdama stirnų, danielių pėdomis, tikėtis netrukus išvysti šiuos grakščius miško gyvūnus ir, labai netikėtai, vieną iš jų net paglostyti.

Krekenavoje lankiausi ne pirmą sykį, tačiau pirmą kartą nuostabiame Krekenavos regioniniame parke ir jame esančiame Pašilių stumbryne, išties vertame dėmesio. Vien tam, kad suprastum, kokie didingi yra stumbrai, pamatytum jų lėtą, ramų judėjimą ar juokingą skubėjimą ėsti, išgirdus parko prižiūrėtojo barškinimą į tvorą, didžiulio druskos gabalo laižymą ar žmogui sunkiai suvokiamą būvį tiesiog stovint vienoje vietoje ant tirpti pradėjusio sniego.

Pašilių stumbrynas skelbia, kad iki 16 amžiaus stumbrai buvo paplitę visoje Europoje, taigi ir Lietuvoje. Šie galingi žvėrys gyveno miškuose, stepėse, kalnuose. Tačiau prasidėjus žemdirbystės plėtrai ir itin sparčiam žmonių skaičiaus didėjimui, neatsakingai medžioklei, stumbrai buvo išstumti į miškus, kurie jiems buvo mažai tinkami gyventi. Mūsų šalyje visi stumbrai išnaikinti jau iki 1854 metų. Lenkijos Belovežo girioje paskutinė laisvėje gyvenusi stumbrė nušauta 1919 metais.

Išsaugoti stumbrų nepadėjo nei 16 amžiaus pabaigoje Žygimanto Senojo už stumbro sumedžiojimą įteisinta mirties bausmė, nei Vokietijos mokslininkų prašymai savo kariuomenės per Pirmąjį pasaulinį karą atsižvelgti į nykstančią stumbrų populiaciją ir nežudyti šių žvėrių dėl mėsos, kailio ir ragų. Po karo gyvi buvo likę vos devyni stumbrai.

Prieš kiek daugiau nei penkias dešimtis metų įsteigtas Pašilių stumbrynas – milžiniškas. Jo lankytojai retus gyvūnus stebėti gali iš specialiai įrengtos aikštelės. Stumbrai dažniausiai būna išsibarstę po didžiulę teritoriją, tačiau vos išgirdę prižiūrėtojo barškinimą į tvorą visi skuba sugrįžti, nes žino, kad jų jau laukia medžių žievės ar ūgliai su šakelėmis.

Stumbrų stebėjimas sekundei pakeri. Tai išties didingi žvėrys: patino kūno ilgis gali siekti iki 3,5 metrų, aukštis – iki 1,9 metrų. Sveria šie galiūnai 700–900 kilogramų. Patelės kiek smulkesnės už patinus ir sveria pora šimtų kilogramų mažiau. Stumbrų vizitinė kortelė – tamsiai rudos spalvos kūnas, storas kaklas, pakaklėje nukarę ilgi rudi plaukai, jais apaugusi trumpa uodega ir į šonus bei viršų išlinkę ragai.

Pirmuosius stumbrus į Lietuvą po jų išnykimo atvežė 1969 metais, įsteigus stumbryną. Čia jie apgyvendinti 50 hektarų plote. Po metų atvežti dar šeši stumbrai, dar po vienerių – dar du galingi žvėrys. 1971 metais stumbrė atsivedė pirmąjį stumbriuką ir nuo to laiko Pašilių stumbryno aptvaruose iš viso gimė 126 stumbrai.

Keliolika stumbrų šiuo metu Lietuvoje gyvena ir laisvėje. Tačiau dėl nesąžiningų medžiotojų jų skaičius nuo 30 pastaruoju metu sumažėjo iki 14-os. Man pasakojo, kad į laisvę paleisti stumbrai nuo Pašilių stumbryno toli nenutolsta, nors visai neseniai vienas stumbras buvo aptiktas Kėdainių miškuose, esančiuose už 29 kilometrų nuo Krekenavos.

Kita šeštadieninio sugrįžimo į gamtą stotelė – danielių, elnių ir šernų paieška Krekenavos girininkijos miške. Nors nė vieno šerno išvysti tądien nepavyko, tik didžiules jų išraustas duobes, tikru pasigėrėjimu akims tapo bėgančių elnių ir danielių būriai. Toje vietoje, kurioje lankėmės, aptvertoje didžiulėje miško teritorijoje gyvena apie 300 šių gražuolių. Patyliukais sekdami jų pėdomis iš toli pamatydavom šiuos baikščius miško gyvūnus, besibūriuojančius drauge už medžių. Prie akių prisidėję žiūronus iš toli juos stebėdavom ir gerėdavomės beprotiškai gražiais jų ragais. Ne sykį nusišypsojo sėkmė – prie didžiulio būrio elnių ir danielių pavyko prisiartinti pakankamai arti, kad jais galėtume grožėtis plika akimi.

Netoliese, atskirame aptvare, pasisveikinome su iki pavasario čia gyvenančia stirna, kurią girininkijos darbuotojai rado sužeistą ir apgyvendino šiame aptvare. Tikra gražuolė! Tačiau priėjusi pasisveikinti ir supratusi, kad pas ją apsilankėme tuščiomis rankomis, stirna netrukus nušuoliavo savais keliais.