Paieška
Horoskopai
Astromanija

Kam duoda pradžią Kūčių naktis?

Prakartėlė („Lietuvos žinių" nuotr.)
Keisti teksto dydįAa+Aa-

Šiais metais Lietuvoje ir Kūčios paskelbtos nedarbo diena. Kuo ši diena ypatinga Lietuvoje, kad savo statusu buvo prilyginta Kalėdoms?

Apie Kalėdas dažnai kalbame žvelgdami iš krikščioniškosios tradicijos kaip apie didįjį stebuklą: kūdikėlio Jėzaus gimimą. O ką Kūčios ir Kalėdos reiškė senojoje ikikrikščioniškoje tradicijoje mūsų krašte ir už jo ribų? Kokie yra svarbiausi Kūčių ir Kalėdų simboliai bei jų prasmė?

Apie tai prie „Lietuvos žinių“ apskritojo stalo susirinko pakalbėti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto dr. Dainius RAZAUSKAS, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, habil. dr. Alfonsas MOTUZAS, etnologas Jonas VAIŠKŪNAS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Ar Kūčios turėtų būti laikomos švente?

A.Medalinskas. Lietuvoje Kūčių vakaras - ypatingas įvykis, bet iki šiol ši diena nebuvo valstybės įvardyta kaip svarbi. Tokiomis vadintos tik Kalėdos. O Vakarų pasaulyje nėra net Kūčių atitikmens. Sakoma, kad tai Kalėdų išvakarės. Kodėl skiriasi požiūris į Kūčias mūsų krašte ir už jo ribų? Kokią žinią mums skelbia Kūčios?

D.Razauskas. Kūčių naktis yra šviesos gimimo laikas. Tą naktį įvyksta tikras stebuklas. Pats tamsiausias metų laikas ir tamsiausia metų naktis yra būtent tarp Kūčių ir Kalėdų. Nuo tos dienos saulė vis aukščiau ima kilti dangumi ir taip kyla visą pusmetį. Jeigu į kalendorių ir aplinkinį pasaulį žiūrėsime kaip į simbolį, plačiąja prasme žmogaus būties, dvasinį simbolį, tada Kūčios yra laikas, kai didžiausioje tamsoje gimsta didžiausia šviesa. Šį reiškinį galima perkelti ir į dvasinę plotmę, jis simbolizuoja laiką, kai didžiausioje tamsoje, alchemiškai sakant, nigredo, gimsta albedo - baltumas. O tai ir yra didžiausias stebuklas plačiausia prasme.

J.Vaiškūnas. Saulė šią naktį pereidama iš vienos būsenos į kitą iš esmės kreips žmogų iš įsigilinimo į savo dvasinius, vidinius virpesius, kas būna tamsoje, vėl pamažu atsiverti išorinei aplinkai - pasauliui. Pats aukščiausias to atsivėrimo laipsnis bus Rasos šventė, kai saulė pakils aukščiausiai. Tada iš jaukios namų židinio erdvės, šeimos bendruomenės, virsime piliakalnių bendruomene ir žmonių apsuptyje ant aukščiausio kalno deginsime laužus, aukščiausiai iškilusios saulės simbolį. Kalendorius ir kartoja visų pirma saulės kelio metamorfozes bei transformacijas.

A.Medalinskas. O ką krikščionims reiškia Kūčios?

A.Motuzas. Krikščionims Kūčios - tik pasiruošimas Kalėdoms. Svarbi yra išvakarių vakarienė, kai valgomas ritualinis valgis: kūčia. Sunkių darbų tą dieną nedirbama, laikomasi sauso pasninko ir laukiama šventinės vakarienės. O Katalikų bažnyčioje Kūčios nėra šventė. Tai tik prieššventis, bet ne šventė.

J.Vaiškūnas. Krikščionys ir Rasos šventės nelaiko švente, nes turi Jonines. O Rasos šventė jiems tėra šventės išvakarės.

D.Razauskas. Bet Kūčių naktis buvo svarbi visoje ikikrikščioniškoje tradicijoje. Šią naktį gimsta Saulės dievybė, romėnų Sol invictus, Mitra, iranėnų kilmės dievas, garbintas romėnų kariuomenėje. Šios ir kitos Saulės dievybės krikščionybės pradžioje konkuravo ir su Jėzumi Kristumi.

A.Motuzas. Krikščionių katakombų kapuose Romoje iki šiol išlikusi viena seniausių mozaikų, kurioje ir Kristus vaizduojamas kaip saulė triumfo vežime. Kristaus, kaip Tiesos saulės, simboliui atsirasti turėjo įtakos ir Šventasis Raštas, o Bažnyčia nusprendė pakeisti jau minėtą „Nenugalėtos saulės“ šventę, kuri buvo Romos pagonių pasipriešinimo krikščionybei simbolis. Taip atsirado Kalėdos. Tiesa, ne iš karto. Tačiau Kūčių šventės analogo nebuvo romėnų ir egiptiečių tikėjime.

D.Razauskas. Bet štai dar nuo seniausių laikų indų „Rigvedos“ eilutė: „Agne devah sūnur asi“. Visi keturi žodžiai turi atitikmenis lietuvių kalboje. Lietuviškai tai: „Ugnie, Dievo sūnus esi“. Saulė yra dangiškoji ugnis, taigi - ir „Dievo sūnus“.

J.Vaiškūnas. Iki šiol žinoma ir legenda arba pagoniškas mitas apie milžiną kalvį, kuris nukalė saulę. Kitas mitas pasakoja, kad kažkoks galingas valdovas saulę pavogė ir įkalino bokšte. Žemėje įsivyravo tamsa, badas, pradėjo mirti žmonės. Tuomet milžinas arba 12 su Zodiako ženklais siejamų didvyrių išėjo saulės vaduoti. Tas milžinas greičiausiai buvo tas pats saulę nukalęs kalvis. Jis savo kūju sudaužė bokštą, kalėjimą ir išvadavo saulę. Tarsi nukalė ją iš naujo. Ir atėjo Kalėdos. Žmonės išėjo iš namų, šventė, garbino sugrąžintą saulę ir ją sugrąžinusius didvyrius. Tai mitas apie įvykius, kurių realiai, aišku, nebuvo. Šį sapną kiekviena tauta ir tikėjimas mitologizavo savaip.

A.Medalinskas. Dvylika didvyrių, išvadavusių saulę, skamba panašiai kaip dvylika apaštalų, nešusių Kristaus žodį. Dabar žinome Kristaus, kaip saulės, žodį.

A.Motuzas. Vis dėlto mano ir kitų kolegų supratimu, ši diena neturi nieko bendra su ta ikikrikščioniška pasaulėžiūra. Gal tik tiek, kad Jėzus atėjo kaip šviesos nešėjas. O per Kūčių vakarienę patiekiama ir dvylika patiekalų - krikščionybėje tai reiškia dvylika mėnesių. Nėra traktato arba minties, kad tai dvylika apaštalų. Bet anksčiau per Tris Karalius procesijoje dalyvaudavo ir dvylika jaunuolių, kurie rankose laikydavo botagus, skambindavo varpeliais ir garsiai triukšmaudami vaikydavo blogį.

Kūčias turime ne vieną kartą per metus?

A.Medalinskas. Ką reiškia žodis „Kūčios“?

A.Motuzas. Graikai turėjo žodį „kukia“, kuris reiškė apeiginį valgį. Tai daugiausia buvo džiovinti vaisiai ir augalai. Dėl gamtos ypatybių tą dieną ir buvo valgomas ypatingas maistas. Per slavų, lenkų tautas iki mūsų atėjo žodis „kutia“.

J.Vaiškūnas. Kūčios yra apeiginis valgymas su mirusių protėvių vėlėmis. Pats žodis „kūčia“ reiškia tiek apeiginį valgymą, tiek vėles. Apeiginis valgymas prieš kiekvieną didžiąją šventę reiškė, kad dalį maisto reikia skirti protėviams. Mes iki šiol tai darome per šermenis. Kai mirusiojo siela palieka kūną, reikia eiti valgyti su siela.

Iš visko sprendžiant seniau prieš visas didžiąsias šventes buvo atliekamos protėvių vėlėms skirtos apeigos. Ir buvo apeiginis valgymas. Rytų Lietuvoje išliko apeiginiai valgymai prieš Kalėdas, Naujuosius metus ir Tris Karalius. Kiekvienos šios dienos išvakarėse vyksta valgymas, kuris turi didžiulę svarbą. Tai ir yra tos Kūčios bendrąja reikšme. Pagal senąją tradiciją buvo švenčiama ne vieną dieną. Dėl krikščionybės poveikio, tradicijoms nykstant ir šventėms paprastėjant, šventimo papročiai tartum savaime susigrupuoja bent į dvi dienas - „šventės išvakares“ ir „šventę“. Pirmą šventės išvakarių dieną susitelkia senosios tradicijos, o antrąją pasireiškia ir krikščioniški bažnytiniai akcentai.

Kalėdos

A.Medalinskas. Krikščionims Kalėdos, skirtingai nei Kūčios, yra ypatinga šventė: Jėzaus Kristaus gimimo diena. Ar ji visada turėjo tą patį turinį?

A.Motuzas. Pirmieji krikščionys Kalėdų nešventė. Pagrindinė šventė buvo Velykos. Kalėdas imta švęsti IV amžiuje, kai krikščionybė išėjo iš katakombų. Imperatoriaus Konstantino motina Elena iškėlė pamaldumo svarbą ir tai turėjo didelę reikšmę krikščionybei. Ant Vatikano kalvos buvo pastatyta Šv. Petro bazilika ir 321 metais įvesta Kalėdų, kaip Kristaus gimimo, šventė. Iš pradžių ji buvo pavadinta Saulės diena, vėliau - Viešpaties diena. O dar vėliau Saulės kulto minėjimas (saulėgrįža) tapo Viešpaties gimimo paminėjimo diena (Kalėdomis). Tiksli Jėzaus Kristaus gimimo diena - gruodžio 25-oji - pirmą kartą paminėta Dionizo Filokalo rankraštyje 354 metais. Kalbant apie „Nenugalėtos saulės“ šventę priduriama, kad tą dieną gimė Kristus.

A.Medalinskas. Ką reiškia žodis „Kalėdos“?

A.Motuzas. Kalėdos kilo iš lotyniško žodžio „calendae“, o tai reiškia pirmą naujo mėnesio dieną. Liturgijoje Kristaus gimimo diena buvo vadinama Natalis Domini arba tiesiog Natale, bet žmonės išlaikė ikikrikščioniškos žiemos saulėgrįžos šventės vardą „calendae“. Ir Naujųjų metų pradžia buvo vadinama Festum calendarum. Kadangi viduramžiais Naujieji prasidėdavo gruodžio 25-ąją, kaip ir Kalėdos, ir Kristaus gimimo šventę imta vadinti Kalėdomis.

D.Razauskas. Žodis „calendae“ atkeliavo per slavus ir pas mus pavirto Kalėda. Ir užslinko ant panašiai skambančių savų žodžių, susijusių su ta pačia švente: tai kalvis, kuris nukalė saulę, kalėjimas, kuriame saulė kalėjo, ir panašiais. Šie žodžiai nebūtinai susiję etimologiškai, bet jie savaime „pritraukė“ vienas kitą.

A.Medalinskas. Kokie yra Kalėdų simboliai, be eglutės ir Kalėdų Senelio?

A.Motuzas. Kalėdų simbolis yra žvaigždė. Bet ne rytinė, o vakarinė. Marija visuomet siejama su rytine žvaigžde, o vakarinės žvaigždės simbolika tokia - baigėsi alfa ir omega. Pradžia ir pabaiga. Vakarinė žvaigždė duoda impulsą naujam atėjimui. Ir tai, kai žmonės grįžta iš bažnyčios ir traukia šiaudus, yra atsinešta iš tos bažnytinės semantikos, prakartėlės simbolikos. Ir tas šienas, dedamas po staltiese, yra šieno iš prakartėlės simbolis. Ant jo dedamas ir kalėdaitis - Dievo kūnas.

Naujieji metai ir Trys karaliai

A.Medalinskas. Naujuosius metus pavadinote tik socialine švente. Ar ji neturėjo jokio turinio tiek krikščioniškajame, tiek senajame tikėjime? Ar ši diena niekaip nesusieta su kokiais nors svarbiais procesais gamtoje?

A.Motuzas. Krikščioniškoje tradicijoje bažnytiniai, liturginiai metai prasideda adventu. Naujieji metai sausio pirmąją tapo irgi vėliau. Kaip ir Kalėdos. Iš pradžių krikščionys Naujųjų metų dieną vadino Kristaus vardo (apipjaustymo) diena. Dabar tai Švenčiausiosios Mergelės Marijos motinystės įteisinimo diena. Vatikanas peržiūrėjo šios šventės prasmę, kad mažiau sąsajų liktų su žydų kultūra.

D.Razauskas. Krikščionybė neatmeta gamtinio simbolio. Jei tai darytų, nešvęstų ir Kūčių. Krikščionybė irgi švenčia Kristaus gimimą tą dieną, kurią diktuoja gamta.

A.Medalinskas. Trijų karalių šventę taip pat diktuoja gamta?

A.Motuzas. Ne tik. Ir istoriniai įvykiai. Trys karaliai tikrai buvo. Tai išminčiai, atėję iš Rytų. Karaliai jie tik mitologijoje. Teologiškai ir Trijų karalių šventė atsirado labai vėlai. Kalėdų metą Bažnyčia švenčia iki vasario 2 dienos - Grabnyčių. Bet Kalėdų vigilija, dviejų oktavų šventimas baigiasi su Trimis karaliais. Ši šventė - liaudies pamaldumo išraiška, bet tai Epifanija, lotyniškai reiškia apsireiškimą. Ši šventė labai žmogiška. Visus kūdikius aplanko giminės, džiaugiamasi. O per Tris karalius trys karaliai bėgioja po kaimus ir vaiko piktąsias vėles.

J.Vaiškūnas. Trijų karalių prototipais buvo Persų astrologai. Kaip tik žiemos saulėgrįžos metu įdėmiai stebėtas žvaigždėtas dangus, siekiant nustatyti, kada sugrįžta saulė, t. y. įvyksta saulėgrįža. Trys Oriono juostos žvaigždės ne veltui liaudyje vadinamos Trijų karalių žvaigždėmis. Jų pozicija sausio 6 dienos vakare rodo, kad saulė peržengė žiemos saulėgrįžos tašką. Ir šią dieną, kai vyksta tokie svarbūs procesai gamtoje, Bažnyčia švenčia kaip Trijų karalių dieną.

A.Motuzas. Istorijoje teologiškai fiksuojami trys apsireiškimai. Kai Kristus apsireiškė kaip karalius, Dievas ir jo apsireiškimą patvirtino trys išminčiai. Antrasis apsireiškimas - Kanos vestuvės, kai vanduo pavirstas vynu. Trečiasis, kai Kristus gavo krikštą Jordano upėje nuo Jono Krikštytojo. Čia nieko bendra nėra su saulėgrįža.

Valgymas, kaip šventės simbolis

A.Medalinskas. Kodėl Kūčių ir Kalėdų dienomis, laikotarpiu iki Kūčių, o vėliau ir netrukus po Kalėdų yra taikomi tokie valgymo apribojimai kaip pasninkas? O vėliau, matyt, eina ir persivalgymas.

J.Vaiškūnas. Valgymas iš tikrųjų tampa labai svarbiu simboliu. Ir ne šiaip sau valgymas, o tam tikros valgymo taisyklės. Valgymo sureikšminimas siunčia ir tam tikrus kodus. Pavyzdžiui, vaikui draudžiant valgyti kokį nors produktą sakoma, kad jeigu jis šitą dabar valgys, avys gims nesveikos. Per maistą užkoduojama tam tikra dvasinė informacija. Kiekvienas patiekalas įgyja savą svarbą. Tuo pačiu metu vyksta du dalykai: atnaujinamas kūnas ir dvasia - žmogui perteikiamos svarbios pasaulėžiūrinės žinios.

D.Razauskas. Maistas ne tik tenkino kūniškus poreikius. Jis buvo ženklas. O kai maistas tampa ženklu, valgymas ima reikšti kažką daugiau negu tik kūnišką pasistiprinimą. Net jei kai kuriais atvejais ir būdavo persivalgoma, puotaujama, tai buvo simboliška, reiškė gausą ir perteklių.

J.Vaiškūnas. Nemanau, kad tą naktį žmonės daug valgydavo. Persivalgymas dažniausiai vyko per Užgavėnes. Per Kūčias svarbiausia skalsa. Pasitenkinti mažu. Užtenka paragauti visų dvylikos valgių, kurie simbolizuoja metinį kalendorinį ciklą, mėnesius metuose, bet reikia tai daryti užtikrintai, lėtai. Juk apmąstomi visi metai. Buvo ir toks supratimas: kas pirmas pavalgo, pirmas ir mirs. Todėl visi valgė lėtai. Mes Rumšiškėse darėme tokį eksperimentą - švęsdami Kūčias bandėme atkurti viską kaip buvo. Visą dieną nevalgėme, išsikūrenome pirtyje, ir kai sėdome prie stalo, buvome tikrai alkani, bet sakėme, kad pirma atliksime apeigą, ragausime visų patiekalų ir labai lėtai, o paskui jau prisivalgysime, nes labai norėjome. Tačiau kai atlikome šią apeigą, valgyti nebesinorėjo. Taip pajutome tą skalsą.

Ramybės ir susikaupimo metas

A.Medalinskas. Laikotarpis iki Kūčių ir Kalėdų - ramybės, susikaupimo metas. Bet praeina Kalėdų linksmybės, Trys karaliai ir ateina naujas ramybės metas. Vėl ribojamas ne tik fizinis maistas, bet ir dvasinis gyvenimas. Kodėl taip yra?

D.Razauskas. Pagal metų simboliką laikas nuo Vėlinių iki Kalėdų yra tamsos laikas, vėlių laikas.

J.Vaiškūnas. Visas laikotarpis nuo rudens lygiadienio iki pavasario lygiadienio yra skirtas protėviams. Tai laikotarpis, kai diena trumpesnė už naktį. Jeigu suvoksime gamtos virsmą per metus kaip laiko kaitą paros metu, Kūčios atitiktų 12 valandą nakties, rudens lygiadienis - vakarą, o pavasario lygiadienis - rytą. Juk nekeliame sąmyšio tamsiu paros laikotarpiu. 12 valanda nakties - paros kulminacija. Tu nieko negali daryti. Saulė po horizontu ir pats turi horizontalus gulėti. Ramybė. Ji turi būti ypatinga, kai saulė stovi. Tai susilaikymo metas. Jokių dainų ir šokių. Vėlių metas. Žemdirbiui po Vėlinių jau vėlu dirbti. Viskas jau turi būti atlikta.

A.Motuzas. Yra du kalendoriniai ramybės ir pasninko laikotarpiai - gavėnia ir adventas. Prieškalėdinis pasninkas - šviesos laukimas. Mergelės Marijos pasiaukojimas ir atsidavimas motinystei, pasiryžimas susilaukti Kristaus suprantama kaip žmogaus dvasios ir kūno ramybės būsena. Šiandien Europoje tas laikotarpis iškiliai švenčiamas. Džiaugiamasi, puotaujama. To krikščioniškoje tradicijoje niekada nebuvo. Buvo sąlygojamas ir maistas, ir pramogos. Moteris, Marija laukiasi, o besilaukianti moteris yra saugoma. Nuo nužiūrėjimo ir nuo triukšmo. Jai skirta ir atskira vieta. Po gimdymo atėjo Kristus. Atėjo šviesa. O Marijai, Kristaus motinai, tik per Grabnyčią leista eiti į bažnyčią. Moteris buvo laikoma nešvari. Ji vėl tampa švari tik tada, kai vėl pradeda sirgti. Todėl vasario 2 diena - Grabnyčios - minima kaip Marijos įvesdinimo šventė, kuri tradicijoje būdavo švenčiama nuo pačios krikščionybės pradžios, o pasninkas laikomas dvasinės ramybės laikotarpiu.

Kūčių stalas, burtai, malda ir mišios

A.Medalinskas. Kodėl Kūčių naktį tokią svarbą turi burtai? Krikščioniškasis tikėjimas, žinoma, burtų nepripažįsta, todėl yra malda ir Piemenėlių mišios.

A.Motuzas. Piemenėliai pirmieji pasveikino gimusį Kristų, todėl ir laikomos šventos Piemenėlių mišios Kalėdų išvakarėse. Tradiciškai po jų būna Kūčių vakarienė. Šventinė vakarienė prasideda patekėjus Vakarinei žvaigždei. Visa šeima sustoja aplink stalą, persižegnoja, prisimena mirusiuosius malda, palinki vienas kitam gerų ateinančių metų ir dalijasi kalėdaičiu, jį laužydami.

A.Medalinskas. Ir per Kūčias mirusiems rodoma dėmesio. Ne tik per Vėlines.

D.Razauskas. Taip. Kūčių naktį vėlėms paliekama ir maisto. Vadinamoji kūkelė.

A.Motuzas. Po Kūčių vakarienės ant stalo maisto palieka ir krikščionys.

D.Razauskas. Burtams Kūčių metas yra vienas svarbiausių. Buriama visada pereinamuoju laikotarpiu, todėl yra ir daugiau tokių švenčių. Vienas tarpsnis baigėsi, o kitas dar neprasidėjo. Tai savotiška destabilizacija. Ne veltui tą naktį liejamas vaškas arba švinas ir iš susidariusių lyčių bei formų buriama ateitis.

J.Vaiškūnas. Svarbu, kas įvyksta sieloje tuo metu ir kokios priemonės pasitelkiamos tomis dienomis. Žmogus tamsiu metų periodu jausdavo didžiulę grėsmę savo sveikatai ir išlikimui. Ir žmogaus gyvybingumo laikas buvo skaičiuojamas nuo Kalėdų iki Kalėdų. Jeigu sulaukei šių Kūčių, nežinia ar sulauksi kitų. Kyla egzistencinių klausimų, todėl buriama, spėjamas likimas, koks bus derlius, žiūrima į šešėlį, traukiami šiaudai...

A.Medalinskas. Šiaudai turi savo prasmę ir krikščioniškajame tikėjime?

A.Motuzas. Taip. Šventinis stalas Kūčių vakarą paprastai padengiamas balta linine staltiese, po ja padedama šieno. Tai prakartėlės, kur gimė kūdikis Jėzus, simbolis. Pirmąja prakartėlę įrengė šv. Pranciškus Asyžietis 1223 metais, jis sustatė piemenėlių skulptūras, jautį, asilą, avinėlius ir šalia Marijos bei Juozapo ant šiaudų paguldė gimusį Jėzų.

D.Razauskas. Ir indoeuropiečių senojoje tradicijoje, bent jau sprendžiant iš vedų, visi aukojimai atliekami ant šiaudų arba šieno. Ten dedamos aukos dievams, jie kviečiami sėstis ant šiaudų. Aukojimo ant šiaudų pavyzdžių galima rasti iki pat mūsų laikų. Kyla klausimas, ar pats Kūčių stalas nėra būtent aukojimo stalas. Stalas buityje Kūčių naktį virsta aukuru, aukų vieta. Ir vedose sakoma, kad šalia aukuro, kuriame liepsnoja ugnis, buvo tiesiama šiaudų, ant jų dedami patiekalai.

A.Motuzas. Aukuras ir altorius yra sinonimai. Bet stalas, kuris stovi namuose, yra kas kita. Žinoma, giminystė ta pati. Bet labai svarbu ir tai, kas ant to stalo dedama. Lietuvoje nuo seno Kūčių stalas turėjo ir sakralinę reikšmę.

A.Medalinskas. Jeigu jau šnekame apie tai, kas dedama ant stalo, įdomu, kokia aguonos reikšmė? Kodėl ir kūčiukai su aguonomis, ir pienas?

A.Motuzas. Tai ne krikščioniškoji tradicija. Mūsų tradicija yra „plotkelės“ laužymas. „Plotkelė“ - Dievo kūnas. Anksčiau išnešti ją iš bažnyčios buvo laikoma nusikaltimu. 1637 metais popiežius Urbonas VIII leido tai daryti, kai tai neprieštarauja tautinėms tradicijoms. Pirmieji šią tradiciją įvedė lenkai ir lietuviai. „Plotkelės“ laužymas irgi simbolizuoja skalsų maisto pasidalijimą. Bet jo negalima tapatinti su „kutia“ maisto dalijimusi. Kristus yra duona, bet jis ne iš rugių ar kviečių atsiranda.

Švenčių prasmė šiandien

A.Medalinskas. Kiek šių tradicijų laikymasis prasmingas šiandien?

J.Vaiškūnas. Mes pakalbėjome tik apie dalį tokių suvaržymų ir apribojimų. Tas dvylikos dienų laikotarpis žiemą, nuo Kalėdų iki sausio 6 dienos, liaudiškoje tradicijoje yra daugelio draudimų laikas. Saulė stovi danguje ir pats žmogus stovi. Šis laikas vadinamas šventvakariais, tarpukalėdžiais ir siejamas su vėlėmis. Draudžiama duoną pjaustyti peiliu, kad netyčia nenudurtum kokios vėlės, nes jei taip atsitiks - vėlės keršys ir kitais metais nesiseks. Negalima verpti, net šukuotis! Jei jau duonos peiliu negalima pjaustyti, vadinasi, negalima nieko.

A.Medalinskas. Kaip tada reikėtų gyventi šiandien, jei šito laikytis?

J.Vaiškūnas. Pagalvokime, ko netenkame, jei to nedarome? Jei tau reikia keltis ir gultis su saule, nėra elektros, nėra interneto, ką darai? Gali arba eiti gulti, arba nirti į savo vidų: apmąstyti tai, kas buvo, sutelkti mintis, įgilinti į savo dvasinį pasaulį. Tada buvo tikima, kad jeigu negali sustoti per metus bent dvylikai dienų, tai ir naujų metų nebus - vis tęsi senus. Dabar šių draudimų nepaisoma.

D.Razauskas. Aišku, visa tai tik simboliai. Jie tarsi kelio ženklai, patys neverčia suktis į vieną ar į kitą pusę, bet rodo situaciją. Visi šie simboliai ir ženklai tikrai nereikalauja kokio nors privalomo elgesio. Perėjimas nuo simbolikos ligi atitinkamo privalomo elgesio reikalauja tam tikro papildomo dvasinio santykio su simboliu, distancijos praradimą. Žinoma, šis tamsiausias metų laikas savaime susijęs su tamsiausiomis mitinėmis būtybėmis: vėlėmis, kaukais, gal net su velniu. Iš to ir atsargumas, nes šis tamsusis pasaulis pavojingas ir grėsmingas.

A.Motuzas. Krikščioniškoji tradicija šių švenčių dienomis koncentruoja dėmesį į žmogų, kuris ateina. Kiekvienas žmogus yra asmenybė ir jo atėjimas į šį pasaulį labai svarbus. Kūdikio laukimas, motinos saugojimas paskutinėmis dienomis, kurios pačios pavojingiausios, pasibaigia žmogaus gimimo džiaugsmu. Krikščionys akcentuoja tai, nes pirmoje vietoje yra ne gamta, o žmogus. Jo laukimas ir atėjimas toks panašus į kiekvieno iš mūsų gimimą. Todėl mums toks svarbus.

 

„Lietuvos žinios“
Komentarai

Taip pat skaitykite:

Naktį keliai bus slidūs

Kelininkai įspėja, kad šalies keliai šeštadienio naktį bus slidūs, ir siūlo vengti kelionių tamsiu paros laiku.
Penktadienio popietę dėl lijundros Klaipėdos, Telšių, Šiaulių apskričių magistralinių ir krašto kelių dangos išliko slidžios.
16 val. duomenimis, minėtų apskričių magistraliniai ir krašto keliai provėžuoti, provėžose yra šlapio sniego košės, nors šių kelių dangos buvo tris kartus pabertos. Eismo sąlygos yra pagerėjusios, bet ir toliau išlieka sudėtingos.

Pasaulio vietos, kur per Kalėdas bijoma smurto ir teroro

Vakarų pasaulyje Kalėdos yra ramybės ir susitaikymo metas, tačiau kitose pasaulio dalyse, kuriose krikščionys sudaro mažumas, ramybę gali keisti smurtas.
Indijos Orisos valstijos krikščionys persigando sužinoję, jog induistų fundamentalistų sąjūdis „Kui Samaj“ gruodžio 25 dieną rengia mitingą, kuriame bus pagerbiamas atminimas sąjūdžio nario, sužeisto bažnyčios užpuolimo metu ir paskui mirusio neaiškiomis aplinkybėmis. Kandahamalo apskrityje mažumą sudarančius krikščionis apėmė panika.

Prezidentė linki rasti drąsos kalbėti nuoširdžiau ir veikti ryžtingiau

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, sveikindama Lietuvos žmones su šventėmis, sako, kad praeinantys metais nešykštėjo išbandymų, tačiau juos įveikti padėjo kantrybė, išmintis ir artimųjų palaikymas.
Prezidentė tuo pačiu linki, kad Kalėdų rytas būtų naujos, viltį teikiančios pradžios simbolis.
„Pradžios, kuri įkvepia šviesioms mintims, geriems darbams ir gražioms svajonėms“, - savo sveikinime Lietuvos žmonėms sako prezidentė.

Betliejuje pradedamos švęsti Kalėdos

Šventoji Žemė rengiasi penktadienį pradėti švęsti Kalėdas, kurias temdo Irake įvykusios maldininkų žudynės ir krikščionių egzodas iš tos šalies bei įstrigęs Artimųjų Rytų taikos procesas.
Krikščionys iš daugybės šalių, tarp kurių pirmą kartą yra ir atvykusiųjų iš arabų valstybių, kurios nepalaiko diplomatinių santykių su Izraeliu, suplūdo į Betliejų sutikti Kalėdų šiame Vakarų Kranto miestelyje, kur gimė Kristus.

Neišgirstas Tėvo Stanislovo testamentas

Kai jau sunkiai sergančiam vienuoliui kapucinui jį mylėję ir nuolatos į Paberžę miniomis plūdę žmonės šalia bažnyčios nupirko ir padovanojo 0,88 ha žemės, ant jos jam pastatė paskutinius namus. Tėvas Stanislovas juos pavadino žmonių Meilės simfonija. Išsipildė svajonė - prieš mirtį iš Dotnuvos jis grįžo į Paberžę, kur kunigavo 27 metus, kur atokų užkampį pavertė dvasinės atgaivos vieta, kur daugelį iš visuomenės iškritusių žmonių grąžino į gyvenimą.

Susijusios naujienos