Nemokamas gydymas už mažiausiai 50 Lt

Gydytojas (© 123rf.com)

Kalbos apie mokamas paslaugas „nemokamos“ medicinos šalyje visada sukelia didžiules aistras. Pasiūlymai numatyti, tarkime, 5 litų mokestį už rutininius medikų darbus, dažniausiai sumalami į miltus, nors vokeliuose, brukamuose į daktarų chalatų kišenes, greičiausiai niekada nebūna mažiau nei 50 Lt. Kur glūdi šios problemos esmė?

Nepopuliarių sprendimų kaina

Puse lūpų prakalbus apie sveikatos apsaugos sistemai siūlomą naują finansavimo modelį, kurį įdiegus iš esmės nemokama liktų tik būtinoji pagalba (primokėti taip pat nereikėtų skurstantiems asmenims), pasirodė, kad netgi platesnį komentarą šia tema gauti yra keblu. Kiek, kam, už kokias paslaugas tektų primokėti, nesiėmė detalizuoti nė vienas ministerijos strategas. Atseit pirmiausia šią idėją reikia subrandinti, išanalizuoti su specialistais, o jau po to diskutuoti viešoje erdvėje.

Sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys suskubo gesinti galimą emocijų gaisrą apeliuodamas į Konstituciją. Jo teigimu, reikalavimas gyventojams primokėti už gydymą valstybinėse įstaigose prieš tai nepakeitus Konstitucijos, neįmanomas – pagrindiniame šalies įstatyme numatytas nemokamas gydymas.

„Neatmetu galimybės, kad tai – konstitucinė problema. Visuotinė priemoka be Konstitucijos keitimo, esu įsitikinęs, to iš viso neįmanoma daryti. Tai ne tik bus psichologinis momentas, bet ir teisinis momentas – ar mes įgyvendiname Konstitucijos nustatytą nemokamą gydymą. Ir klausimas nėra toks jau visai aiškus. Konstitucinis Teismas tai išaiškins. Ir ar mes neturėsime keisti Konstitucijos“, – Seimo Biudžeto ir finansų komitete dėstė ministras.

Tačiau labiau tikėtina politikų nekalbumo priežastis kita. Po minėto komiteto posėdžio R. Šukys vijo kolegas žurnalistus šalin, esą kol kas nereikia šių dalykų eskaluoti ir „gąsdinti žmonių“, nes tai „labai gili ir plati tema, yra labai daug aspektų“.

Tuo tarpu Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė Rūta Vainienė mano, kad tai, ką ir kaip iš tiesų reikia daryti, kokios logiškos alternatyvos egzistuoja, puikiai supranta visi arba beveik visi.

„Problema ta, kad iš tiesų realią sveikatos apsaugos reformą įgyvendinęs politikas neabejotinai bus sudraskytas į smulkius skutelius, t. y. tam pasiryšiantis ministras turėtų susitaikyti su mintimi, kad inicijavęs nepopuliarius sprendimus greičiausiai nesulauks padėkos, bet bus atstatydintas. Populistinės nuotaikos sklinda netgi iš prezidentūros“ , – samprotavo R. Vainienė.

(Ne)švarūs pinigai

Pašnekovė kritiškai vertino nuolat girdimus nusiskundimus, esą medicina itin blogai finansuojama. Jos manymu, bėda yra skiriamų lėšų panaudojimas: didžioji dalis pinigų skiriama ne gydytojų atlyginimams, įrangos pirkimams ar remontams, kurie tradiciškai atveria erdves mažoms vadybos gudrybėms.

„Gydytojų algos kuklios, tačiau nėra beviltiškos. Vienas pažįstamas medikas neoficialiame pokalbyje yra prisipažinęs, kad Santariškių klinika yra tik jo darbo vieta, o darbdavys – pacientai. Chirurgai, kardiologai ar panašių specializacijų gydytojai oficialiai per mėnesį gauna 3000–5000 litų, tačiau realios pajamos neretai siekia 25–30 tūkst. litų. Skirtumas tarp šių sumų paprastai surenkamas kaip pacientų atsidėkojimas juos gydžiusiems daktarams. Sumos, neviršijančios 1 MGL (minimalaus gyvenimo lygio), arba 130 litų, oficialiai nelaikomos kyšiais, – pastebėjo LLRI prezidentė. – Svarbu tai, kad privačios klinikos, norėdamos prisikviesti tokio lygio specialistą, viską privalo mokėti oficialiai: tokiose įstaigose už paslaugas kasoje atsiskaitę žmonės apie vokelius nebenori nieko girdėti.“

Ar gydytojai, tokiais būdais susirenkantys atlyginimą, nejaučia diskomforto? Be abejonės, taip. Žinomas kardiochirurgas, Kauno medicinos universiteto Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas profesorius Rimantas Benetis, prieš kurį laiką šia tema kalbėdamas su „Kauno dienos“ žurnalistais, prisipažino, kad dėl dabartinės sveikatos apsaugos sistemos mūsų šalyje daugelis gydytojų patiria bjaurų jausmą, jog yra perkami. Pinigai, kuriuos įbruka prabangoje tikrai nesimaudančios močiutės, degina kišenes.

Gydytojas Audrius Šimaitis, nagrinėdamas kyšio anatomiją, pastebėjo, kad papildomas mokėjimas sveikatos apsaugos sistemoje yra nebylus visuomenės pripažinimas, kad daktaro darbo vertė yra daug didesnė, palyginti su valstybės mokamu atlygiu. Kita vertus, kyšio egzistavimas byloja apie valstybės negebėjimą užtikrinti kokybiškas ir efektyvias medicinos paslaugas.

Visos trys šiame sandėryje dalyvaujančios pusės – valstybė, gydytojas ir pacientas – pripažįsta, kad tai rimta kompleksinė problema, kuriai spręsti reikia kompleksinių metodų, tačiau metų metais nieko nedaro. Valstybė savo neveiklumu, o svarbiausia – problemos nepripažinimu oficialiu lygmeniu kuria puikią terpę kitiems dviem sandėrio dalyviams veikti toliau.

R. Vainienė spėja, kad tokia padėtis yra vienas stipriausių gydytojų emigracijos stimulų: Skandinavijos šalyse ar Didžiojoje Britanijoje dirbantys medikai jų kvalifikacijai adekvačius atlyginimus gauna oficialiai. Tokiu atveju niekas – nei pinigus duodantis, nei imantis – nepatiria žeminančių akimirkų.

Kompensacijų miražas

Prieš kurį laiką nuskambėję siūlymai įteisinti simbolinį mokestį už vizitą pas medikus ar lovadienį ligoninėje buvo atmesti.

„Be abejonės, kyla šūsnis klausimų, kaip bus su skurdžiai gyvenančiais ar mažas pajamas gaunantiems žmonėmis. Tačiau juk kompensacijų už šildymą ar transporto paslaugas sistema jau yra sugalvota. Kas trukdo kažką panašaus sukurti sveikatos apsaugos sektoriuje? Esu įsitikinusi, kad jokių kliūčių nėra. Trūksta tik politinės valios“, – sakė R. Vainienė.

Ekspertės manymu, sukūrus normalų kompensacijų mechanizmą ir suprantamai žmonėms paaiškinus, kaip jis veikia, būtų galima sąlyginai neskausmingai įteisinti priemokas už medicinos paslaugas. Tikėtina, kad schema, kai ligonis sumoka už gautas paslaugas, o po to, jei jo pajamos neviršija tam tikro lygio, sulaukia atitinkamos kompensacijos, padėtų išspręsti ne tik finansavimo sistemos problemas.

„Ne paslaptis, kad dabar į ligonines patenkantieji, kaip įprasta, dokumentuose „serga“ kur kas sunkiau nei iš tiesų, nes taip labiau apsimoka. Prievolė susimokėti už imamas paslaugas galbūt atvėsintų norą atlikinėti įvairius perteklinius tyrimus. Žinoma, kaip ką geriau daryti, reikia atidžiai nagrinėti, tačiau kol kas apie tai apskritai nekalbama, nors visi suvokia, kad permainos neišvengiamos“, – apgailestavo R. Vainienė.

Medicinos vadybos akivarai

Gydytojas A. Šimaitis savo tinklalapyje pateikia itin įdomios statistikos apie šiuos dalykus kitose Europos šalyse. Pasirodo 2006-aisiais nepriklausoma ekspertų organizacija „Health Consumer Powerhouse“, vertinusi ES šalių sveikatos apsaugos sistemas pagal 28 kriterijus (sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumas, mirtingumas nuo sunkių ligų ir t. t.), Lietuvai skyrė tik 340 balų iš 750 galimų, t. y. paskutinę vietą. Po kelerių metų į ES įsiliejus Bulgarijai ir Rumunijai, Lietuvai pavyko „šoktelėti“ aukštyn į trečią nuo galo vietą.

Kai kurie Lietuvos ekspertai teigia, kad tai tikrovės neatspindintys skaičiai. Kiti tvirtina, kad kitaip būti negali, nes medicina yra prastai finansuojama, taigi kitokių rezultatų ir negalima tikėtis.

Turint mažai lėšų, jas reikėtų panaudoti kuo efektyviau. Tai natūralu ir net nesitiki, kad galėtų būti kitaip. Kaip yra iš tikrųjų? Moksliškai ir argumentuotai į šį klausimą nebuvo atsakyta. Nors visi žinome, kad Lietuva yra viena pirmaujančių valstybių pagal lovų, gydytojų ir medicinos personalo skaičių.

Visa tai yra netiesioginiai rodikliai. Oponentai galėtų teigti net atvirkščiai – kuo daugiau lovų ir kuo daugiau gydytojų bei medicinos personalo, tuo geriau pacientui, tuo geresni sveikatos rodikliai, tuo geresnis pinigų panaudojimas.

Šiuos dalykus nagrinėjusi ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto absolventė Neringa Jasaitytė, analizavusi, kaip panaudojami Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigai, skirti sveikatos apsaugai, apnuogino daugybę bėdų. Palyginus skirtingų šalių sugebėjimą panaudoti lėšas, pasirodė, kad Lietuvos sveikatos sistemos efektyvumas, lyginant su Prancūzijos, Austrijos, Švedijos, Danijos, Portugalijos, Graikijos ir Lenkijos, tik 60 proc., t. y. Lietuva, lyginant su kitomis 20 Europos šalių, yra paskutinėje vietoje.

Alfa.lt

Taip pat skaitykite: