Ar rinksime šiukšles kosmose: pokalbis su Kosmoso asociacijos Lietuvoje prezidentu Tomkumi

Vidmantas Tomkus
Vidmantas Tomkus
2010-10-26 16:31

Įsivaizduokite: verslas kosmose, ir visa tai kontroliuojama iš Lietuvos. Sakysite, fantastika? O štai ir ne — visi šie stebuklai Lietuvoje yra, tik mes apie tai mažai žinome. Tiek mažai, kad miškuose netyčia aptikę galingą duomenų perdavimo stotį gerokai nustembame. Pristatome — Vidmantas Tomkus, Kosmoso asociacijos Lietuvoje prezidentas ir ką tik paminėto kosminio verslo vadovas.

Taigi vadovaujate Lietuvos kosmoso asociacijai. Kodėl kosmosas, kaip jūs apskritai jame atsidūrėte?

Kažkada seniai baigiau fiziką, penkerius metus dirbau Puslaidininkių fizikos institute. Su pirmaisiais kooperatyvais ėmiausi verslo — tuomet taisiau televizorius. Bet netrukus grįžau arčiau tikrosios savo specialybės — ketverius metus dirbau technikos direktoriumi radijo stotyje M-1, visoje Lietuvoje statėme ultratrumpųjų bangų siųstuvus.

Vėliau įkūriau savo įmonę, įdiegiančią ir prižiūrinčią palydovinio ryšio sistemas. Toks ir buvo pirmasis sąlytis ir pirmas žingsnis į kosmosą.

Tuo metu šioje srityje plytėjo tuščia erdvė ir plati niša verslui. Jei prisimenate, internetas Lietuvoje atsirado tik 1995 metais, ir iškart kilo problemų dėl tarptautinio ryšio kanalų.

Visos linijos tradiciškai ėjo per Minską, Maskvą, prireikė naujų ryšio priemonių. Pavyzdžiui, tuo metu VU turėjo tik 64 kilobitų pločio ryšio kanalą, ir juo naudojosi visas universitetas. Dabar kiekvienas namie turime kelis kartus spartesnį internetą. Štai tokia ir buvo toji kosminio verslo pradžia.

reklama

O kaip jūsų įmonė išsivystė ir įkėlė koją į užsienį?

Taip sutapo, kad į Lietuvą tuo metu atvyko vienas norvegas — jis atstovavo savo šalies „telekomui“ („Telenorui“). Norvegai palydovinio ryšio verslą vystė seniai — kaip tikri vikingai klientų jie turėjo visur.

Pavyzdžiui, Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje. Mano įmonė padėjo norvegams įrengti ryšio sistemas kitose šalyse. Man pačiam teko pasivažinėti po Vidurinę Aziją — Turkmėniją, Azerbaidžaną, Uzbekiją, Tadžikiją. Mūsų įmonė ir dabar ten dirba, tik jau esame nepriklausomi ir patys teikiame tą pačią paslaugą — duomenų perdavimą, interneto ryšį.

Keista, kad iš tokių šalių kaip Afganistanas jūsų neišstumia.

Mūsų veikla vis dėlto yra nišinė — nedidelė įmonė „ArcusNovus“ niekam didelio galvos skausmo nesukelia. Jei nori rimtai konkuruoti ir tuo pačiu kelti grėsmę, privalai būti milžinas.

Tačiau mūsų paslaugos patrauklios kaina, mobilumu, pagaliau nepriklausomumu — būna, kad žmonės tuose kraštuose dėl tam tikrų priežasčių valstybiniu ryšiu naudotis nenori. Pranašumas ir tai, kad mes patys galime ryšį techniškai organizuoti ir įdiegti.

Ar didieji ryšio operatoriai į tokias problematiškas šalis kojos nekelia?

Kiek žinau, nei „Teo“, nei „Omnitel“ Kabule ar arabų kraštuose ryšio netiekia, taigi atsiranda tam tikrų neužimtų nišų. Žinoma, dažniausiai nišinis produktas brangesnis, bet jis išsprendžia tas problemas, kurių neišsprendžia pagrindiniai operatoriai. Lietuvoje mes tokie apskritai esame vieninteliai, kitos tokio profilio įmonės nėra ir Baltijos šalyse. Bet mes turime konkurentų Anglijoje, Norvegijoje, Izraelyje.

Kaip tapote Kosmoso asociacijos prezidentu?

Pirmiausia galbūt buvau pakviestas dėl to, kad mūsų įmonė jau turi ryšį su kosmosu. Tačiau kosmosas dažnai klaidingai suvokiamas tik kaip fizinis žmogaus skrydis į kosmosą. Štai ir mūsų valdžia pasako: „Ai, visas tas kosmosas...“ Problema ta, kad nesuprantama, kas tas kosmosas yra ir kuo jis gali būti naudingas. Net nesuprantama, kad į tuos kosmoso žaidimus ne taip jau lengva patekti.

reklama

Su Europos kosmoso agentūra derybas bandėme pradėti kelerius metus. Į ją patekti užtrunka ilgai — nuo septynerių iki dešimties metų. Niekas nei iš šio, nei iš to tikraisiais nariais nepriima — yra tam tikri kompetencijos, technologijų reikalavimai ir t. t.

O dėl brangumo, tai Lietuvoje dažnai rėkiama: „Oi, tai labai brangu.“ Bet lėšų visada reikia įdėti. Tik viena — pinigus išmesti nežinia kur ir nežinia kam. Tai tikrai labai brangu, ir aš tam neduočiau nė lito. Kitas reikalas — investuoti.

Pavyzdžiui, įdėti milijoną ar dešimt, o uždirbti penkiasdešimt. Štai, pavyzdžiui, yra tokia labai turtinga įmonė „Astro Group“ — dėl holdinginių sumetimų ji registruota nykštukiniame Liuksemburge. Taigi ji kosmoso biznį išvystė labai smarkiai ir iš palydovų didmenos turi milijardines apyvartas.

Tai kas plačiąja prasme yra tas kosmoso įsisavinimas ir kuo jis naudingas?

Paprastai minimos keturios sritys — jas akcentuoja ir ESA generalinis direktorius Jean-Jacques Dordain. Pirmiausia — ryšio priemonės. Tai raketos, nes palydovus reikia išvesti į orbitą. Toliau — patys palydovai, antžeminė įranga: antenos, imtuvai, modemai, visa telekomunikacija, televizija... Šioje pakopoje ir mūsų įmonės vieta.

Antra sritis — Žemės stebėjimas, fotografavimas, meteorologija. Kuo tiksliau visa tai atliekama, tuo daugiau stichinių nelaimių galime numatyti ir išvengti. Arba, tarkime, galime stebėti pelenų pasiskirstymą po ugnikalnių išsiveržimų ir atrasti nišas lėktuvų skrydžiams.

Toliau — navigacija. Tai jau gan buitinis biznis, nors jei apklaustume visus Paryžiaus taksistus, tikriausiai 80 proc. jų nežinotų, kaip navigacinė įrangos sistema veikia. Žmogui paprastai rūpi tik paslauga ir jos kaina.

O ji, šia kosmine paslaugų grandine leidžiantis žemyn, dėl milijonų vartotojų vis mažėja. Pavyzdžiui, raketą paleisti brangu, bet TV palydovinis abonementas jau kainuoja tik dvidešimt ar penkiasdešimt litų.

Ir pagaliau ketvirtoji sritis — kosminių skrydžių technologijų pritaikymas žemiškoms reikmėms. Juk sukaupta nemenka patirtis. Net sauskelnes pirmiausia sugalvojo kosmonautams!

Arba, pavyzdžiui, telemedicina — nuotolinis žmogaus sveikatos stebėjimas. Astronautams jis seniai taikoma. Kiek lėšų būtų galima sutaupyti, jei ambulatorinis gydymas — priežiūra, rekomendacijos, tam tikri veiksmai — ir Žemėje galėtų būti atliekamas per atstumą.

reklama

Taigi kosmosas jau nėra tik nelabai reikalingas prestižo reikalas ir šalies technologinių galių demonstravimas?

Šis aspektas jau nebėra toks svarbus. Šiandien labiau akcentuojama galimybė būti nepriklausomam — ES ją deklaruoja kaip vieną iš rimtų politinės nepriklausomybės tikslų.

Juk kosmosas ir saugumas — vieno lygio problemos. Daug su kosmosu susijusių dalykų gaminama tik Amerikoje arba tik Rusijoje, o ES daugybės gaminių neturi. Mes Lietuvoje anksčiau irgi siuvome kosmonautų skafandrus, gaminome apsaugines „Burano“ plokšteles. Bet viską išbarstėme, viskas sustojo, dvidešimt metų beveik nieko nedaroma.

Tik atskiri žmonės arba grupės atlieka nedidelius darbelius. Taigi iš esmės turėtume grįžti šiek tiek į praeitį. Integruoti iniciatyvas, nustatyti kryptį, ką nors pagaminti. Pavyzdžiui, paleisti Lietuvos palydovą į orbitą.

Juokaujate? Ar tai įmanoma? O jei ir taip, turbūt žvėriškai brangu?

Įmanoma, ir net nelabai brangu. Tiesą sakant, turime konkrečią idėją padaryti dviejų kilogramų palydovą, kuris skrietų aplink Žemę. Jį paleistume ne iš Lietuvos — tai bendras Europos universitetų projektas. Palydovas galėtų atlikti tam tikras funkcijas, pavyzdžiui, stebėjimo ar ryšio, arba gabenti nedidelį naudingą krovinį, tarkime, viduje auginti kokį kristalą.

Arba, kaip kažkas pajuokavo, galima būtų įdėti „Žalgirio“ butelį, ir jei jis saugiai sugrįžtų į Žemę, tai jau būtų labai didelis ir visiems suprantamas lietuviškų technologijų įrodymas. Juokai juokais, bet tai tikrai pačio aukščiausio lygio technologijos, net ne visos didžiosios šalys jas turi.

Bet ar kosmose dėl tokių bandymų nesikaupia krūvos šiukšlių?

Beje, tai labai aktuali problema. Kosmose iš tiesų begalė šiukšlių, ir Lietuva galėtų jomis užsiimti — surinkti ir utilizuoti. Patikėkite, tai labai perspektyvu. Kosmoso šiukšlių problema lietuviams apskritai turėtų būti artima, nes čia visi žino, kad šiukšlės — geras verslas.

Kol kas tam neturime technologijų, bet turėsime. Kad ir dėl to, jog viskas labai greitai vystosi ir grandine leidžiasi žemyn. Pavyzdžiui, pirmasis „Apolonas“, kuris skrido į Mėnulį, turėjo tokią pat skaičiavimo galią, kokią dabar turi mobilusis telefonas! O lietuviai apskritai turi gebėjimų dirbti su mažais elektroniniais daiktais. Mes tikrai nesame prastesni už kitus.

reklama

Kitos šalys irgi atsiliko — nuo šaltojo karo laikų jokių labai naujoviškų technologinių žingsnių, pagrįstų kitokiais cheminiais ar fizikiniais principais, nežengta. Tiesą sakant, kažkada prievarta mokslininkai nuveikė daugiau nei dabar. Tada jie turėjo padaryti veikiančius daiktus, o dabar dažniau dirba dėl įdomumo.