Paieška
Orai ºC
Horoskopai
Astromanija

Astronomė: pranašystės apie pasaulio pabaigą – nepagrįstos

Žemė ir dirbtiniai palydovai (SCANPIX nuotr.)
Keisti teksto dydįAa+Aa-

Visos planetos 2012 metais išsirikiuos gana arti viena kitos. Kai kas šią datą tapatina su neva artėjančia pasaulio pabaiga, apie kurią yra užuominų įvairiose pranašystėse. Astronomė Danutė Sperauskienė tvirtina, kad toks planetų išsidėstymas – tiesiog gražus kosminis reiškinys, buvęs jau ne kartą.

Žmonėms pradėjus labiau domėtis kosmoso reiškiniais Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto planetariumas šiemet kviečia pasiklausyti paskaitos „Pavojai iš kosmoso“. Planetariumo direktorė bei lektorė D.Sperauskienė sutiko papasakoti apie tuos pavojus.

Žemės kosminėje trasoje nuolat tyko pavojai – asteroidų smūgiai, kosminiai sprogimai, Saulės aktyvumo ciklų kaita, kiti reiškiniai, galintys daryti įtaką klimatui, net gyvybei. Pastaruoju metu jaučiame padidėjusį žmonių smalsumą. Internete nuolat klaidžioja visokių kosminių reiškinių interpretacijų, spėliojimų, prasimanymų. Neseniai skelbta, neva rugsėjo 27 dieną Marsą matysime Mėnulio dydžio. Taip pat gąsdinama, neva viena mokslui nežinoma planetėlė keliauja pavojingu keliu ir gali susidurti su Žeme. Tai klaidinanti informacija.

Kam tai naudinga?

Visokių žmonių yra, visokių tikslų jie turi. Vieniems gal smagu iškelti kokią nors hipotezę, paskui stebėti, kaip žmonės ją vertina, domisi, kaip diskutuoja. Kitiems gal paprasčiausiai norisi aplinkinius pagąsdinti. Svarbu sekti tikrą mokslinę informaciją, o ne iš nežinia kur internete atsiradusią.

Termobranduoliniai sprogimai

Neseniai buvome gąsdinami, kad didėja Saulės aktyvumas.

Prasidėjo naujas Saulės ciklas, magnetinio lauko aktyvumas artėja maksimumo link. Vyksta sprogimai, į Žemę siunčiami radiacijos debesys, bet Žemė turi magnetinį lauką ir ginasi, tad šie reiškiniai nėra labai pavojingi. Galime tikėtis tik dažniau išvysti Šiaurės pašvaistę. Be to, dėl sprogimų keliamo Saulės dalelių vėjo gali sutrikti radijo ryšys, elektros stočių darbas. Tačiau visa tai jau yra nutikę, tad nieko naujo.

Saulės aktyvumo tyrinėtojai skelbia, kad tiesioginio ryšio su procesais Žemėje nėra, bet tai, kas vyksta Saulėje, gali išjudinti jau susiformavusius Žemės mechanizmus. Postūmis iš kosmoso gali sustiprinti kai kuriuos procesus.

Žemei didžiausią įtaką gali turėti tik supernovų sprogimai – masyvių, kur kas didesnių už Saulę žvaigždžių baigtis. Jų metu vyksta termobranduoliniai sprogimai, tada į kosminę erdvę skrieja didelė smūgio banga, radiacija. Tačiau kaimyninių žvaigždžių tyrinėjimai ramina, kad arti Žemės masyvių žvaigždžių, galinčių virsti sprogstančiomis supernovomis, nėra. Jos pastebėtos daug toliau, nei pavojingas Žemei nuotolis (tokiu atstumu laikoma 30 šviesmečių).

Kada pastarąjį kartą buvo priartėjusi tokia pavojinga supernova?

Manoma, kad kai dar nebuvo Saulės, vienos ar kelių supernovų sprogimai buvo lemtingi. Juk žinome, kad Saulė, kaip ir kitos žvaigždės, suformuota iš tarpžvaigždinių dujų dulkių debesų. Į vieną tų debesų sprogdamos supernovos atnešė sunkiųjų cheminių elementų, o be jų nebūtų atsiradusi nei Žemė, nei juo labiau gyvybė. Tai štai mokslo pasaulis skelbia ir džiaugiasi: kaip gerai, kad prieš Saulės susidarymą supernovos davė medžiagos mūsų Žemei ir mums visiems. Gerai, kad jos tada buvo ir sprogo, o dabar gerai, kad arti tokių nėra.

Tik gražus reiškinys

O kaip bus su ta ypatinga planetų rikiuote 2012 metais?

Ji iš tiesų bus. Tačiau toks reiškinys ne kartą jau yra nutikęs, pastarąjį kartą 1982 metais. Tada buvo kilęs gal net didesnis ažiotažas nei dabar. Pamenu, visus metus turėjome aiškinti žmonėms, kuo ypatinga tokia padėtis ir kaip tai gali paveikti Žemę.

Dabar gąsdinama, esą planetos išsirikiuos viena eile ir trauka Žemę išjudins iš esamos padėties. Teoriškai planetos gali išsirikiuoti viena linija, bet praktiškai niekada taip nebūna. Jos išsidėsto tik vienoje Saulės pusėje, bet niekada nesustoja į vieną tiesę. Jos dažniausiai „susibėga“ į vieną lauką, į vieną trikampį, kurio mažiausias kampas – 60 laipsnių. Visi skaičiavimai, stebėjimai ir modeliavimai rodo, kad planetų buvimas vienoje Saulės pusėje gali sukelti potvynines jėgas, kurios tik iki 3 cm gylio padirgins Saulės paviršių. Tokiam masyviam ugnies kamuoliui tai neturės jokios įtakos. Lašas jūroje. Saulė net nereaguos. O planetų tarpusavio išsidėstymas nei vienai iš jų, Žemei taip pat, irgi nieko nereikš. Net jei planetos ir išsirikiuotų vienoje tiesėje, Žemės iš orbitos niekas nepajudintų – gravitacinė įtaka per maža. Patį didžiausią poveikį Žemei daro tik Mėnulis, na, dar ir Saulė. Mėnulis kas 12 valandų per Žemę ridena potvynių ir atoslūgių bangas. Saulės bangos Žemę veikia daug silpniau. O kaimyninės planetos, kad ir kaip jos rikiuotųsi, kur būtų, negali nei maža dalimi atstoti Mėnulio įtakos. Tad reikia laukti tik gražaus, periodiškai pasikartojančio įvykio, nuostabaus kosminio reiškinio, o ne pavojaus Žemei.

Kai panaši situacija buvo 1982 metais ir tokioje padėtyje planetos išliko kelerius metus, ja pasinaudojo amerikiečių astronautai. Dvi kosminės stotys išsirengė į didįjį turą ir per vieną skrydį apskriejo keletą gana arti viena kitos atsiradusių planetų – Jupiterį, Saturną, Uraną ir Neptūną. Paprastai šios planetos būna toli viena nuo kitos.

Ar dabar nesirengiama į panašią kelionę?

Kol kas programų, kurios pakartotų tą didįjį turą, neskelbiama, tačiau dar yra laiko.

Žvaigždė ar planeta?

Gal kai planetos išsirikiuos arti viena kitos, jas bus galima lengviau pro teleskopus stebėti, gal net atrasti ko naujo?

Kaip žvaigždę danguje atskirti nuo planetos?

Žvaigždės nuklojusios visą dangų, pabirusios jo skliaute, o planetos matomos ne bet kur. Jos būna tik Zodiako žvaigždynuose ir tik tokiame lankelyje, kur eina Saulės kelias. Be to, žvaigždės matomos kaip taškiukai, o planetos – mažyčiai skrituliukai. Lengviausia atpažinti Venerą, nes ji šviesiausia, pastebima po saulėlydžio. Jei ryškesnio šviesulio po saulės laidos danguje nėra, vadinasi, matote Venerą. Ji viena danguje šviečia ir prieš aušrą.

Norint atskirti kitas planetas, reikia bandyti atpažinti Zodiako žvaigždynus. Jų zonose galima bus išskirti ir šiek tiek kitokį, svetimą šviesuliuką – planetą.

Įprastai planetos būna pabirusios po skirtingus Zodiako žvaigždynus, o 2012 metais jos bus viename ar dviejuose žvaigždynuose.

O kiek mes apskritai žvaigždžių matome?

Lietuvos padangėje plika akimi galime matyti 3 tūkst. žvaigždžių iš esančių 3 milijardų. Šią didingą daugybę sunku įsivaizduoti.

O pietų pusrutulio gyventojai žvaigždes kitaip mato?

Taip. Virš jų kiti žvaigždynai. Mums įprasti Zodiako žvaigždynai tarsi apsivertę aukštyn kojomis, pavyzdžiui, Grįžulo Ratai dingsta ties pusiauju.

Neprognozuojami asteroidai

Ar galime sulaukti panašių kosminių įvykių, koks nutiko prieš 65 mln. metų, kai į Žemę Jukatano pusiasalyje įsirėžė 10 kilometrų skersmens uolos gabalas – asteroidas – ir išmušė 180 kilometrų skersmens kraterį?

Tas uolos gabalas skriejo didžiuliu 10 kilometrų per sekundę greičiu, o pataikęs į vandenį sukėlė milžinišką cunaminę bangą, kuri nusirito žemyno pakrante, išmetė labai daug dulkių. Jų debesis uždengė Saulę, oras smarkiai atvėso. Tada žuvo ne tik dinozaurai, išnyko apie 70 proc. gyvybės. Tokią versiją, kaip visai įmanomą, aptarinėja ir biologai, ir astronomai. Atrodo, kad jos niekas jau ir nepaneigs.

Tai reti įvykiai, nors teoriškai galimi. Mažų netoli Žemės praskriejančių asteroidų šiuo metu yra keli šimtai. Keliaudami savo trasomis jie gali kristi į žemę, gali ją atakuoti. Tačiau didelių, keleto kilometrų skersmens asteroidų bent per artimiausią tūkstantmetį sutikti nenumatoma. Tad jei kris mažesni, milžiniškų katastrofų nesukels.

Dabar kalbama apie Apofio asteroidą, kuris neva su Žeme gali susidurti 2029 metais. Tačiau jo skersmuo yra tik 250 metrų, jis gerokai mažesnis nei tas, dėl kurio išnyko dinozaurai.

Asteroidai krinta į Žemę patekę į jos traukos lauką. Ar Apofis įsirėš, priklausys, kaip keisis jo trasa. Asteroidus sekti nėra lengva, nes jie, kaip kosminiai kūnai, maži. Be to, juos savo potvyninėmis jėgomis gali paveikti Jupiteris, tad jie neprognozuojamai keičia kryptį. Prasilenkdami su kitais asteroidais gali su jais susidurti ir nuo smūgio pasukti kita kryptimi. Jei su Apofiu bus viskas taip, kaip dabar prognozuojama, jis turėtų praskrieti neliesdamas Žemės.

Tačiau kartais katastrofa įvyksta ir meteorui nenukritus. Pavyzdžiui, kai 1908 metais atmosferoje sprogo Tunguskos meteoras, jis Žemės nepalietė, tačiau smūgio banga nušlavė mišką 2000 kilometrų spinduliu.

Kartais žemę kabina kometų uodegos, sudarytos iš dujų ar dulkių. Pavyzdžiui, 1910 metais Halio kometa praskriejo tik už 30 mln. kilometrų, savo uodega lietė Žemę ir Mėnulį, tačiau atmosferos aukštutiniuose sluoksniuose prietaisai neaptiko jokių pakitimų. O panika buvo kilusi nemaža.

Nieko sau uodega, nusidriekusi 30 mln. kilometrų.

Kosmoso mastu tai normalus nuotolis, kometos uodegos didybė.

Juodųjų bedugnių paslaptis

Kosmose klaidžioja paslaptingosios Juodosios skylės. Ar jos kelia grėsmę Žemei?

Jei jos praskristų arti, tuomet, suprantama, mūsų neliktų. Kas ta Juodoji bedugnė? Tai tik traukos jėga, jokios žvaigždės ten nėra. Jos net pamatyti negalima. Medžiagos tankis toks didžiulis, kad iš to traukos lauko jokia dalelė, joks spinduliukas neišeina. Ji savyje užsidariusi ir nematoma.

O kaip jos aptinkamos?

Pagal poveikį aplinkai. Didžiulė gravitacija iškreivina erdvę. Jei šalia jos bus kokia nors žvaigždė, siurbs jos medžiagas. Tos į bedugnę traukiamos dalelės ims pašėlusiu greičiu suktis aplink Juodąją bedugnę, atrodys kaip rentgeno švytėjimas. Pagal tą švytėjimą jos ir aptinkamos. Jų astronomai ieško rentgeno spinduliais.

Ar daug tokių Juodųjų bedugnių tūno danguje?

Dvinarių žvaigždžių sistemose jų nedaug, tik apie 10. Tačiau yra Juodosios supermasyvios bedugnės, aptinkamos kitų galaktikų – kitų žvaigždžių sistemų – centruose. Iš tikrųjų dar neaišku, kas pirma susidarė – Juodoji bedugnė, o vėliau galaktika, ar priešingai.

Tai gal galima tikėtis, kad siurbdamos kitų medžiagas Juodosios bedugnės suformuos naujas planetas?

Ne, taip tikrai nenutiks. Galutinio atsakymo, kur jos padeda tas susiurbtas medžiagas, nėra, esama tik visokių versijų. Teigiama, kad galbūt taip formuojami tiltai nuo vienos Visatos į kitą. Paprastai paaiškinti, kur dingsta paimta medžiaga, neįmanoma. Visi fizikiniai dėsniai, kuriuos mes žinome, čia netinka, nes veikia visai kiti procesai. Juodosios bedugnės yra vienas paslaptingiausių kosmoso reiškinių.

Manoma, kad mūsų galaktikos centre yra Juodoji bedugnė, kurios masė – apie 3 mln. Saulės masių. Dar toliau, už mūsų galaktikos, už milijonų šviesmečių, plyti kitos galaktikos. Paskutinės galaktikos – už 10–13 mlrd. šviesmečių. Iš viso – tūkstančiai galaktikų. Ir beveik visose yra Juodųjų bedugnių.

Banalus klausimas – kur Visatos pabaiga?

Negalima sakyti, kad ji yra arba kad nėra. Yra stebėjimų horizontas, jis dėl mokslo pažangos vis plečiasi. Šiuo metu mūsų įžvalgumas siekia apie 10 mlrd. šviesmečių į tolį. Maždaug tiek mes galime „pažvelgti“ ir atgal. Didysis sprogimas – pasaulio sukūrimas – įvyko prieš 13,7 mlrd. metų. Realiai mokslas suvokia 13 mlrd. šviesmečių atgal, o 0,7 mlrd. praeities dar „neįžiūrima“, dar tik modeliuojama, kaip ten viskas galėjo vykti. Tačiau kada nors galėsime atsakyti ir į klausimą, kaip atrodė ta pasaulio sukūrimo akimirka.

Kodėl bijome šešėlio?

Dėl ko žmonės labiau baiminasi – dėl Saulės, Mėnulio užtemimų ar dėl arti skriejančių kometų, meteoritų?

Panika kyla skaitant astrologinę informaciją, nes, tarkime, mįslingai skamba „juodas mėnulis bus kažkokiame žvaigždyne, ir dar užtems“. Atrodytų, iš tiesų kažkas baisaus dėsis. Tačiau astronomine prasme užtemimas – eilinė, paprasta situacija, tai tik šešėlio kritimas. Žemės šešėlis užkrenta ant Mėnulio, ir kas čia tokio? Arba Saulės užtemimas, kai ant Žemės užkrenta Mėnulio šešėlis. Irgi nieko ypatingo. Saulė kaip švietė, taip šviečia, tik ant mūsų krinta Mėnulio šešėlis. Ko bijoti? Reikia tik žinoti, kas čia darosi, ir bus ramiau. Užtemimai – didingi, gražūs reiškiniai, bet tai viso labo tik šešėlių žaismas kosmose. Panašiai reikia reaguoti ir į kitus kosminius reiškinius. Reikia žinoti priežastį, ir panikos nekils.

Tūkstančio laipsnių liepsnose

Dar vis esame gąsdinami pasaulio pabaiga. Pastaruoju metu tai vis bandoma susieti su ta artėjančia neįprasta planetų rikiuote.

Pasaulio pabaiga vis skelbiama ir skelbiama. Mokslo požiūriu ta pabaiga bus, kai Saulė mirs. Tada neišvengiamai ateis pasaulio pabaiga, tačiau tai nutiks po penkių milijardų metų. Saulė mums yra pakankamai gerai žinoma, tokios žvaigždės gyvenimas trunka apie 10 mlrd. metų. Iki šiol ji yra švietusi apie 5 mlrd. metų, vadinasi, liko dar tiek pat. Užgesdama ji išsipūs į raudonąją milžinę, pasidarys labai didelė. Dabar viršutiniame jos sluoksnyje dujos įkaitusios iki 6 tūkst. laipsnių, o kai šis ugnies kamuolys plėsis, atvės iki tūkstančio laipsnių. Pūsdamasi Saulė savimi ir savo vėstančia atmosfera apglėbs net keturias planetas – Merkurijų, Venerą, Žemę ir Marsą. Nors sakoma, kad Saulė atvės, sudegsime tūkstančio laipsnių karštyje.

Paaiškinkite, kaip ir kodėl Saulė užges?

Paprasčiausiai baigsis jos kuras. Ji spinduliuoja todėl, kad kas akimirką vandenilis virsta heliu. Apie 558 mln. tonų vandenilio pavirsta į 554 mln. tonų helio, taigi 4 mln. tonų masės kažkur dingsta. Ta masė virsta Saulės skleidžiama energija. Saulė tą energiją gali gaminti tol, kol bus vandenilio. Kai jis visas virs heliu, Saulės gelmės pradės trauktis, helis gamins kitą elementą – anglį. Kai šis procesas prasidės, dėl silpnos traukos išorinis sluoksnis neatlaikys, pradės atsiskirti nuo centro. Atplyšusi atmosfera apglėbs ir mūsų Žemę.

Saulės anglinė šerdis ims trauktis, atvės, virs juodąja nykštuke. Tačiau dar turime 5 mlrd. metų, gal bus rastas būdas, kaip išsigelbėti ir išgelbėti Žemę. Šia tema netrūksta ir fantastinių, ir realių, mokslu bandomų grįsti minčių.

 

„Lietuvos žinios“
Komentarai

Taip pat skaitykite:

Aušra Lietuvaitė: televizija skelbia utėlių naikinimo akciją

Kuri save gerbianti televizijos laida leistų, kad jos sumuštinių prisidarę, kates, šunis ir vaikus ant sofos susisodinę žiūrovai išgirstų: „Laidą pristato skystis nuo utėlių“? O mūsų lietuviškų televizijų puokštėje yra bent viena tokia.
Gal ir suprantama – toje laidoje susirenka daug vieni kitų nekenčiančių tipų, taškosi seilėmis ginčydamiesi, kol žiūrovui nuo minčių srauto ima niežėti galvą. Tas žiūrovas, tikriausiai mano laidos kūrėjai, prieš įsijungdamas televizorių važiavo troleibusu, susirinko

Vilniuje vyras nušovė sugyventinę ir pats nusišovė

Vilniaus policija pradėjo narplioti kruvino konflikto, pareikalavusio dviejų žmonių gyvybės, priežastis. Penkiasdešimtmetis vyriškis nušovė sugyventinę ir nusišovė pats. Per incidentą nesunkiai nukentėjo ir dvylikametis vaikas.
Konfliktas prasidėjo šeštadienį, pranešė naujienų portalas 15min.lt.
Kilus konfliktui tarp 1960 metais gimusio vyro ir 1953 metais gimusios moters, jo malšinti į privatų namą Dunojaus gatvėje buvo iškviesti policijos patruliai.

Už korupciją – dešimt metų kalėjimo

Jeigu valdininkas neįrodys, iš kur jo milijonas banke ir vila Nicoje, jis dešimčiai metų sės į kalėjimą. Ar tokia praktika neprigytų Lietuvoje?
Dvidešimt septynerių metų buvusį futbolininką Li Jangą suėmė rytą, tiesiog lovoje.

Apie juos knygų dar neparašyta

Pastaruoju metu knygynų lentynos lūžta nuo gyvenimo istorijų, išpažinčių, nuodėmių prisipažinimų, kuriuos visuomenei noriai atskleidžia tikros ir menamos Lietuvos žvaigždės. Užuot diskutavę, ar šios knygos vertingos, pasidomėjome, ar panašių leidinių apie save norėtų sulaukti kiti, ne mažiau tautai pažįstami asmenys.
Apie vienus žinomus žmones knygos rašomos, kiti tokių pasiūlymų nesulaukia arba jų atsisako.

Valdžia neįžiūri kainų šuolio priežasčių

Vyriausybė nerado objektyvių priežasčių, dėl kurių pastarąjį mėnesį brangsta maisto produktai. Pareikšta, esą verslininkai naudojasi „pokrizine“ situacija ir kainas kelia dirbtinai - norėdami didesnio pelno. Tačiau analitikai siūlo pamatyti, kad maistas sparčiai brangsta daugelyje pasaulio valstybių.Teisindamiesi neva prastomis klimato sąlygomis grūdų perdirbėjai jau senokai prabilo, kad didins produkcijos kainas, o nuo jų neatsiliko ir gamintojai.