Mes buvome primiršę daugybę dalykų.
Buvome primiršę, kaip džiugu, kai maža Lietuva krepšinio aikštelėje po kojomis parklupdo stipresnes ir didesnes valstybes.
Buvome primiršę, kad galime sugniaužę kumščius jaudintis dėl kiekvieno rinktinės žaidimo epizodo.
Buvome primiršę, kad galime skanduoti Lietuvos vardą vieningai ir garsiai.
Buvome primiršę, kad galime glėbesčiuotis su pirmą ir galbūt paskutinį kartą matomais žmonėmis miesto centre.
Buvome primiršę, koks jausmas užplūsta širdį, matant, kai Lietuvos vėliava kyla į viršų per apdovanojimų ceremoniją.
Visa tai mes esame jautę ir esame išgyvenę. Tik buvome primiršę.
Bet visada būna kažkas naujo. Kiekvienas laimėjimas, kiekvienas pasiekimas palieka kažkokį naują prisiminimą, naują emociją.
Šiemetinis pasaulio čempionatas įsimins krepšininkų pasirodymu per apdovanojimų ceremoniją.
Dvylika krepšininkų ir treneris ėjo vienas paskui kitą sudėję rankas ant pečių. Jų pečius puošė trispalvės vėliavos – trylika iš viso – ir tai atrodė lyg kostiumo dalis. Lietuvos spalvos buvo matomos visiems arenoje. Vėliavos švietė aiškiau ir ryškiau nei bet kada anksčiau per apdovanojimų ceremoniją.
Robertas Javtokas, emocinis komandos lyderis ir vyriausias rinktinės krepšininkas, pirmasis užlipo ant pakylos, žiūrėdamas į komandos draugus sušoko trumpą šokį, tada atsisuko į tribūnas, iškėlė rankas ir paskui jį žengė vėliavomis apsigaubę likę krepšininkai. Tribūnomis nuvilnijo plojimai.
Tai buvo kažkas nauja. Nauja, kaip ir šiemetinė rinktinė.
Kai liepos viduryje Lietuvos rinktinė susirinko į treniruočių stovyklą Druskininkuose, tinklalapio BasketNews.lt skaitytojams uždavėme klausimą: „Ko tikitės iš šių metų rinktinės?“
23 proc. žmonių tuo metu tikėjosi vietos tarp keturių stipriausių pasaulio komandų. 24 proc. tikėjosi vietos aštuonetuke.
Bet didžioji dalis – 36 proc. iš beveik 4000 balsavusiųjų – pasirinko variantą „nesitikiu nieko, svarbu atsinaujinusi komanda susižaistų prieš kitų metų Europos čempionatą“.
Tokia buvo didžiausia viltis ir su tokiomis mintimis rinktinė buvo išlydėta į Turkiją.
Bet net garsiai abejojusiųjų balsai greitai pakeitė toną. Vos tik Lietuvos rinktinė pasaulio čempionate patiesė Ispaniją ir Prancūziją bei savo grupėje užėmė pirmą vietą, šalyje atgijo tikėjimas. Net garsiai rinktinę kritikavę žmonės pradėjo kalbėti kitaip.
Dabar niekas to nesako garsiai, bet Kęstučio Kemzūros sprendimas nepriimti skubotų sprendimų dėl galutinio rinktinės dvyliktuko galėjo būti vienas svarbiausių jo sprendimų.
Kai po mačų Šiauliuose ir Panevėžyje, kuriuose buvo įveikti suomiai ir čekai, atrodė, kad rinktinę paliks Martynas Pocius, K. Kemzūra neskubėjo atsisakyti krepšininko paslaugų. Jis gynėją menkai pažinojo, bet norėjo suteikti jam šansą.
Tai, ką gavo dėl šio pasitikėjimo, viršijo visus lūkesčius.
M. Pocius čempionate buvo trečias pagal rezultatyvumą komandoje (vid. 9,6 taško), o sunkiais momentais imdavosi atsakomybės.
Kai po paskutinių čempionato rungtynių M. Pociui priminėme, kad vienu metu jis buvo visai netoli to, jog šį čempionatą būtų stebėjęs per televizorių, 24 metų gynėjas kurį laiką nunarinęs galvą nieko nesakė.
Tada akivaizdžiai pristigęs žodžių lėtai sudėliojo sakinį.
„Labai smagu, kad treneris pamatė, įvertino tą darbą ir jaučiau jo pasitikėjimą aikštėje. Tai labai džiugu. Jis manimi pasitikėjo, aš jam atsilyginau“, – kalbėjo M. Pocius.
M. Pocius toks – ne vienintelis. K. Kemzūra patikėjo ir Mantu Kalniečiu, Renaldu Seibučiu, Tomu Delininkaičiu. Visi jie atsilygino už tikėjimą.
Čempionate pasiteisino ir lietuvių sprendimas dukart žaisti su Ispanijos rinktine per pasirengimo laikotarpį. Abu kartus pralaimėję, vėliau mūsiškiai varžovus nokautavo grupės varžybose.
Pergalė prieš Ispaniją garantavo pirmą vietą grupėje ir lygų kelią aštuntfinalyje bei ketvirtfinalyje (kaip bebūtų, Argentina buvo parankus varžovas).
Pergalė prieš Ispaniją buvo ir tas emocinis užtaisas, kurio, anot rinktinės simbolio Juozo Petkevičiaus, reikėjo norint pasijusti tvirtesniems.
Juozuku vadinamas masažuotojas dar prieš čempionatą pareiškė, kad su tokia patriotiška komanda jis jau seniai nedirbo.
Buvo akivaizdu, kad šiems krepšininkams žodis Lietuva nebuvo tik užrašas ant marškinėlių. Jiems tai reiškia kur kas daugiau.
„Sakyti, kad žaidi už Lietuvą, yra viena, bet kai matai, ką ta Lietuva daro dėl tavęs… Tas užrašas nėra vien užrašas, tai yra įaugę visiems, – kalbėjo R. Javtokas. – Pernai mes Lenkijoje pasišiukšlinome, bet iš sirgalių nebuvo blogų atsiliepimų, kad mes tokie ar anokie. Šiemet susirinko tiek pat žmonių, visi su būgnais. Įsivaizduokite, kiek jie pinigų išleidžia, kad atvažiuotų mus palaikyti. Tai ir yra paskatinimas.“
R. Javtokui sakant šiuos žodžius, jo kūnu ėjo šiurpas. Tai puikiai matyti, nes jis vis dar buvo su sportine apranga.
Šiemetinis rinktinės kapitonas buvo toks, kokio šalis neturėjo kurį laiką. Ne tik garsiausiai girdimas aikštėje, treniruotėse ar tiesiog pokštaujant, bet ir savo pavyzdžiu rodantis išskirtinį kovingumą.
Viltys kovoti dėl visko, ką šiemet pasiekė rinktinė, būtų sugriuvusios jau po pirmųjų čempionato rungtynių. Tada R. Javtokas pasitempė dešinę čiurną ir aikštę paliko vos po kelių minučių žaidimo.
Prieš dvi savaites jis buvo patyręs kitos čiurnos – kairiosios – traumą. Bet jau kitą dieną, mače su kanadiečiais, kapitonas veržėsi į aikštę.
Pagal statistinį naudingumą jis ilgą laiką buvo paskutinis žmogus komandoje. Bet ne skaičiai viską pasako.
Ketvirtfinalyje R. Javtokas sustabdė iki tol po 30 taškų rinkdavusį Luisą Scolą ir taip atvėrė platų kelią link pusfinalio. Visa tai padarė praktiškai nejausdamas kojų – gydytojai prieš kiekvieną mačą jas taip nuskausmindavo.
Bet R. Javtokas bus paskutinis žmogus, kurį išgirsite besiskundžiantį.
„Mūsų gydytojai – Rimtautas Gudas ir Vytenis Trumpickas – puikūs. Ne vienas aš (buvau traumuotas), Simo buvo visa koja mėlyna, raumuo įtrūkęs. Nė vienas nebuvo visiškai sveikas, visiems buvo kažkas, bet aikštėje niekas nesiskundė“, – kalbėjo R. Javtokas.
Paklaustas, ar nesibaimina, kad dėl tokių kojų aukojimų gali gauti pylos iš savo klubinės komandos, R. Javtokas tuoj pat atšovė: „Jeigu reikėtų rinktis, kur žaisti – klube ar rinktinėje, aš pasirinkčiau rinktinę. Bet nuvažiuosiu į klubą, atsiduosiu jam visas. Jeigu reikės, žaisiu be kojų, bet esu tikras, kad taip nebus.“
Akivaizdu, kad šiemetinė komanda asmeninius interesus paliko už nugaros.
Netikėtai puikus rinktinės pasirodymas netrukus gali pradėti kelti naujų diskusijų. Į kitų metų Europos čempionatą Lietuvoje veršis beveik visi pajėgiausi šalies krepšininkai ir jie kėsinsis užimti šiemetinių krepšininkų vietas.
Kiek iš jų verti sugrįžimo? Kaip jie pakeistų šiemetinės komandos veidą? Ar apskritai verta žengti žingsnį atgal, juolab kad į rinktinę dar garsiau belsis Donatas Motiejūnas ir Jonas Valančiūnas?
Šiemetinės komandos kalviui Kęstučiui Kemzūrai tokiais klausimais galvos dar nekvaršiname. Bet Linas Kleiza mano, kad tai ir nebus sudėtingas procesas.
„Čia yra galvos skausmas, bet geras galvos skausmas. Kuo bus talentingesnė mūsų komanda, tuo geriau. Treneriui bus sunkus darbas nuspręsti, – mano L. Kleiza. – Šiemet atvažiavo vyrai, kurie tikrai norėjo žaisti už Lietuvą, bet ir tų, kurie neatvažiavo, negali smerkti, jie turėjo ir šeimyninių bėdų, ir traumų. Tikėkimės, surinksime geriausią komandą, kurią galime surinkti.“
Komanda buvo gera ir šiemet. Tokia gera, kad į priekį praleido vos dvi planetos rinktines.
Apie tokius pasiekimus taip pat jau buvome primiršę.
Rašyti komentarą