Renaldas Seibutis prieš penkerius metus dviem baudų metimais išplėšė pergalę pasaulio jaunimo čempionato finale ir buvo išrinktas naudingiausiu žaidėju. Bet po to jis keturias vasaras taip ir neprasimušdavo į pagrindinę vyrų rinktinę.
Martynas Pocius ilgą laiką buvo 1986 metų kartos rinktinės lyderis. Bet jam debiuto rinktinėje taip pat teko laukti ilgokai.
Šiemet abiejų atakuojančių gynėjų svajonės išsipildė. Apsivilkę pagrindinės rinktinės marškinėlius, jie įvykdė ilgai lauktą tikslą.
Bet kai jau pirmaisiais metais su rinktine laimėjo pasaulio čempionato bronzą, abiems pristigo žodžių.
„Nėra žodžių, – galvą purtė 25 metų Seibutis. – Svajonė buvo visų pirma patekti į Lietuvos rinktinę. Prieš išvykstant į čempionatą širdyje tikėjau, kad gerai seksis ir tikėjau komanda. Kai komandoje tokia atmosfera, kažko nesitikėti būtų nuodėmė. Dabar laimėjus trečią vietą, žodžių nėra, neapsakomas jausmas. Mano svajonė išsipildė dvigubai.“
„Nežinau, kaip jaučiuosi. Daug emocijų, daug džiaugsmo, nesitiki, kad esame treti pasaulyje ir nežinau, kada patikėsiu, – panašiai jautėsi Pocius. – Nemanau, kad daug kas tikėjosi, kad galime taip toli nueiti. Galbūt kažkur viduje svajojome, bet netikėjome.
Tai, ką mes kartu pasiekėme per šias porą savaičių, per šią vasarą, tai yra puiku, žodžiais nenusakoma. Esu labai laimingas.“
Pocius, Mantas Kalnietis ir Martynas Andriuškevičius yra trys 1986 metais gimę vaikinai, žaidę šiemetinėje rinktinėje. Būtent Pocius buvo ryškiausias savo amžiaus grupėje, bet jo rinktinėms nepavykdavo iškovoti ryškesnių pergalių.
Tuo tarpu Seibučio kartos rinktinė prieš penkerius metus ir anksčiau buvo viena stipriausių Europoje. Jie skynė Europos pirmenybių sidabrą ir bronzą, kol 2005 metais Argentinoje iškovojo pasaulio jaunimo čempionato auksą.
Tada būtent Seibutis jau pasibaigus pagrindiniam rungtynių laikui įmetė dvi baudas ir Lietuvos jaunimas pirmąkart triumfavo pasaulio čempionate.
Tos pačios kartos rinktinėms atstovavę Jonas Mačiulis, Paulius Jankūnas, Linas Kleiza ar anksčiau Artūras Jomantas bei Marius Prekevičius jau yra žaidę vyrų rinktinėje.
Tuo tarpu Seibučiui sėkmė nusišypsojo tik šiemet.
Bet vietoje nenustygstančio gynėjo toks laukimas neišvargino.
„Buvo ir pakilimų, ir nukritimų, ir traumų, ir viso kito. Gyvenimas ne visada baltas. Taip jau atsitiko, – priežasčių, kodėl anksčiau nepavykdavo praverti rinktinės durų, ieškojo Seibutis. – Aš visada tikiu, širdy esu labai didelis patriotas. Man Lietuva yra viskas ir aš labai didžiuojuosi, kad esu šioje rinktinėje ir man teko žaisti su tokiais vaikinais, kokie buvo šioje rinktinėje.
Anksčiau ar vėliau aš tikėjau, kad pateksiu į rinktinę ir kažką laimėsime. Tikiuosi, kad tai ne paskutinis kartas.“
Rašyti komentarą