Švilpukas jau buvo nuaidėjęs, teisėjai iškėlė du nykščius į viršų rodydami, kad užfiksuotas ginčas. Kamuolys būtų likęs lietuviams, bet Linas Kleiza nenorėjo jo paleisti.
Įsikibęs į jį kartu su Nenadu Krstičiumi, Kleiza lyg liūtas norėjo išplėšti kamuolį iš varžovo rankų. Teisėjams galiausiai teko nuraminti įsiaudrinusį lietuvį.
Bet šio epizodo mintis buvo aiški: šis kamuolys – mano. Ši pergalė – taip pat mano.
„Mes tuo ir vadovaujamės, neduok nieko, paimk viską. Tuo metu tai atrodė teisinga“, – momentą su Krstičiumi prisiminė Kleiza.
Nieko neduoti ir paimti viską siekė visi dvylika Lietuvos rinktinės krepšininkų. Padarę tai, ko iš jų nelaukė nė didžiausi optimistai, lietuviai artimiausius ketverius metus galės vadintis trečia komanda pasaulyje.
Kleiza buvo ryškiausias nacionalinės ekipos meteoras. Jis mažajame finale pelnė 33 taškus, bet greta savęs visą čempionatą turėjo vieningą kolektyvą.
Kolektyvas stovėjo šalia jo, kai rinktinės lyderiui pusfinalyje nesisekė atakuoti krepšio. Pataikęs vos vieną metimą iš 11 Kleiza tada sužaidė prasčiausias čempionato rungtynes. Bet jau kitą dieną į serbų krepšį jis siuntė vieną kamuolį po kito.
12 taiklių metimų iš 18, be to, 7 atkovoti kamuoliai ir 4 rezultatyvūs perdavimai.
Kleiza įtvirtino tai, kas ryškėjo visame čempionate – vyrų rinktinė turi naują vedlį.
Bet po vienos didžiausių savo pergalių Kleiza nepamiršo ir komandos draugų.
„Negaliu labiau didžiuotis tais vyrais, kuriuos turime rūbinėje, kurie kovėsi, kurie darė viską, – kalbėjo Kleiza. – Mums buvo niekas neduota ir niekas nepažadėta, mumis netikėjo, o mes atvažiavome ir padarėme, įrodėme, kad Lietuva yra Lietuva. Kovėmės už ją kiek tik galėjome.“
Rašyti komentarą