Vytauto Didžiojo karūnos paslaptis

Vytautas Didysis
Aa+Aa-

Kas buvo Vytautas Didysis? Pagoniškosios Lietuvos karalius, siekęs būti pripažintas karaliumi krikščioniškoje Europoje, ar Didysis kunigaikštis, dėl įvairių aplinkybių netapęs karaliumi, nors jo nuopelnai gauti karūną buvo pripažinti tiek popiežiaus, tiek imperatoriaus? Kodėl Vytautas netapo karaliumi? Koks Vytauto karūnos likimas?

Apie tai prie „Lietuvos žinių“ apskritojo stalo susirinko pakalbėti Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Senovės ir viduramžių istorijos katedros vedėjas dr. Rimvydas PETRAUSKAS, Istorijos instituto LDK istorijos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Jūratė KIAUPIENĖ, Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojas istorikas Tomas BARANAUSKAS, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. kunigas Robertas PUKENIS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Ar ikikrikščioniškoje Lietuvoje būta karalių?

A.Medalinskas. Šiandien rugsėjo 8-oji - Vytauto karūnavimo diena. Diena, kuri byloja tiek apie didžiulį Lietuvos kaip valstybės pripažinimą, tiek apie vilčių žlugimą tapti karalyste, o kartu būti pripažintai kaip valstybei krikščioniškame pasaulyje. Kalbant apie Vytauto karūnavimą, svarbu išsiaiškinti, ar Vytautas nebuvo pagoniškosios Lietuvos karalius. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas vadino save Lietuvos ir net Rusijos karaliumi, jį taip vadino ir kitų šalių valdovai, taigi, matyt, ir Vytautas galėjo paveldėti karališkąją kilmę.

R.Petrauskas. Iki Vytauto Lietuvoje titulų sistema buvo dar nenusistovėjusi. Lietuvos valdovai save vadino ir kitų buvo vadinami ne tik karaliais, bet ir hercogais, kunigaikščiais. Gediminas vartojo karaliaus titulą, norėdamas pabrėžti savo valdžios suverenumą jam priklausančioje teritorijoje. Pagoniškoje Lietuvoje, neturėjusioje rašto kultūros, valdovų sekretoriais buvo daugiausia iš užsienio kraštų atvykę raštininkai. Jie vartojo tokius titulus, kuriuos turėjo suprasti tie, kam buvo adresuojamas laiškas. Todėl ir Gediminas laiškuose, rašytuose į Vakarus, tituluotas karaliumi, o jo sūnus Algirdas graikiškame laiške į Bizantiją pavadintas net basilėjumi, t. y. imperatoriumi.

J.Kiaupienė. Istoriografijoje priimta Lietuvos valdovus vadinti didžiaisiais kunigaikščiais, ir jie taip vadinami. Ši tradicija ateina iš Rusios, nes dar pagonybės laikais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) plėtėsi ne į katalikišką, o į stačiakišką erdvę, į Rusios žemes. Didysis kunigaikštis natūraliai tapdavo suverenu, kaip tai buvo suvokiama to meto Rusioje. Bet šis suverenas niekuo nesiskyrė nuo katalikiškojo karaliaus. Tai buvo ne bet koks kunigaikštis, o Didysis kunigaikštis.

R.Petrauskas. Lietuvoje buvo vienas karalius - Mindaugas ir vienas labai ryškus Vytauto Didžiojo siekis tapti karaliumi. Tačiau ir Gediminui, ir jo sūnums popiežiai bei imperatoriai siūlė suteikti karaliaus titulą, jeigu šis priimtų krikštą. Vadinasi, nors Gediminą jie vadino karaliumi, žinojo, kad yra kita karalystės samprata - karaliaus vainikas, kurį reikia gauti iš popiežiaus. Ir jį Lietuvoje gavo tik Mindaugas.

A.Medalinskas. Kad taptų krikščioniškos Lietuvos karaliumi, jos valdovui reikėjo gauti karūną iš popiežiaus rankų. Bet kodėl negalėjo būti ir ikikrikščioniškos Lietuvos karaliai? Juk ir Vulfstanas, aprašydamas įvykius dar prieš kelis šimtus metų iki jūsų minėtų įvykių, sakė, kad mūsų krašte yra daug karalių.

T.Baranauskas. Žodį „karalius“ dažniausiai vartojame labai laisvai. Derėtų nepamiršti ir lingvistinės pusės. Šis žodis kilęs iš slavų kalbų, kaip „korol“ ir „krul“. Į lietuvių kalbą greičiausiai atėjo tada, kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi. Jo įpėdiniai taip pat tituluojami karaliais. Bet net Mindaugo, kurį vadiname karaliumi, titulas lietuviškai turėjo skambėti, matyt, kitaip, nes ši karūnacija neturėjo nieko bendro su slavų kraštais. Livonijos kronika vartoja žodį „kunig“, kuris dabartinėje vokiečių kalboje yra „konig“. Pasak Kazimiero Būgos, ta forma vokiečių kalboje susiformavo XIII amžiuje, ją atitinka lietuviškas skolinys „kunigas“ ir tai reiškia „karalius“.

R.Petrauskas. Mindaugas galėjo save vadinti kunigu, bet greičiausiai tais laikais „kunigas“ reiškė ne vien karalių. Yra daugiau lingvistinių tyrimų, ne vien K.Būgos. Šis žodis buvo ir prūsų kalboje. Jei jis reikštų vien „karalių“, jo ten nebūtų, nes prūsai tuo metu neturėjo karalių. Šis žodis, matyt, reiškė apskritai „kilmingąjį“.

T.Baranauskas. K.Būga mano, kad tas žodis pas mus atėjo Mindaugo laikais, po jo karūnacijos, bet vėliau ėmė reikšti mažesnį titulą. Gedimino laiškai juk rašyti lotyniškai. Juose yra žodis „rex“, kurį dabar verčiame kaip „karalius“, nors pažodžiui, matyt, turi būti „valdovas“. Kaip vadinti Lietuvos valdovus, daug diskutuota XX amžiaus antroje pusėje išeivijos spaudoje. Dabar šios diskusijos vyksta pas mus. Sakoma, kad Dlugošas pavadino mūsų valdovus Didžiaisiais kunigaikščiais, bet taip Vytautas vadintas net jo laikų Lietuvos metraščiuose. Kaip, beje, ir Algirdas, ir Kęstutis.

R.Petrauskas. O Jogaila sutartyje su ordinu save vadina Didžiuoju hercogu.

T.Baranauskas. XIV amžiuje Vokiečių ordinas tiek Jogailą, tiek Skirgailą vadino karaliais. Tačiau XV amžiuje jau nusistovi pastovus Vytauto titulas, Didysis kunigaikštis.

R.Petrauskas. Bet jeigu turime pagal to meto taisykles karūnuotą karalių Mindaugą, kiti negali būti laikomi tokiu pat karaliumi. Juo labiau kad tas jo titulas įsitvirtino visose istoriografijose. Būsime juokingi, jei pradėsime sakyti, kad visi mūsų valdovai yra karaliai, tada Mindaugas bus toks pats, kaip ir Traidenis. Derybose dėl krikšto visuomet iškildavo ir Lietuvos valdovo karūnacijos klausimas. Vadinasi, to meto Lietuvos politinis elitas gerai suvokė politinių kategorijų skirtumus.

J.Kiaupienė. Taip. Bet pats neutraliausias pavadinimas yra „valdovas“.

Ką krikščioniška bažnyčia pripažindavo karaliais?

A.Medalinskas. Kaip krikščioniška bažnyčia vadino nekrikščioniškos Lietuvos valdovus? Kokiais kriterijais remdamiesi suteikdavo karaliaus titulą krikščioniškojo krašto valdovui, kas šiandien tarptautinės teisės kalba reikštų ir valstybės pripažinimą?

R.Pukenis. Karaliaus titulą popiežiai skyrė už nuopelnus tikėjimui. Tai buvo pripažinimas ir įvertinimas.

R.Petrauskas. Europoje karūnavimo tradicija atsirado frankų laikais VIII amžiuje, kai Romos popiežius pats karūnavo frankų valdovą Pipeną jaunesnįjį. Vėliau Romos krikščionių pasaulyje imta tarptautiniu mastu karaliumi pripažinti ir valdovą, nebūtinai gavusį vainiką tiesiogiai iš popiežiaus rankų. Svarbu, popiežiaus deleguotą. Mindaugo atveju popiežius Inocentas IV bule pavedė vyskupams jį karūnuoti ir leido karūną paveldėti jo sūnui. Po Mindaugo ir jo sūnaus smurtinės mirties šios tradicijos Lietuvoje nebeliko. Lietuvos valdovai galėjo vadinti save kaip nori, tą jie ir darė, bet iškilus reikalui, kad būtų pripažintas jų karališkas suverenumas, jie turėjo būti karūnuoti.

A.Medalinskas. Tada ir atsirado skirtumas tarp karaliaus ir kunigaikščio?

T.Baranauskas. Taip. Šis klausimas tapo aktualus tik Vytauto laikais, kai net Didžiojo kunigaikščio titulas reiškė žemesnę padėtį Lenkijos karaliaus Jogailos atžvilgiu, o pats Vytautas buvo laikomas pavaldžiu Lenkijos karaliui. Vytauto žingsnis siekti karūnos susijęs su jo noru siekti savarankiškumo. Ne tiek sau, nes jis tada jau gyveno paskutinius metus, kiek Lietuvai, kadangi norėjo po savęs palikti savarankišką valstybę.

R.Pukenis. Vytautas tą skirtumą tarp karaliaus ir Didžiojo kunigaikščio pajuto Europos valstybių vadovų suvažiavime Lucke, kai Jogaila jam ėmė prieštarauti.

A.Medalinskas. Bet karūnos nusprendė siekti dar anksčiau, nors Bažnyčia karaliais pripažindavo ir nekrikščioniškų kraštų valdovus. Ko reikėjo, kad nekrikščioniškos valstybės valdovas taptų Vatikano pripažintu karaliumi?

R.Pukenis. Turėti didžiulę valstybę ir dideles pajėgas. Popiežius negali atimti titulo, tarkime, iš Japonijos valdovo. Jis egzistuoja de facto. Popiežius galingas dvasine prasme, bet jis negali nubraukti nekrikščioniško valdovo titulo.

J.Kiaupienė. Bet Lietuvoje Gediminaičių dinastija apsisprendė tapti katalikiškos Europos dalimi ir turėjo priimti šios Europos politinio žaidimo taisykles. Kol Lietuva netapo karalyste, ji negalėjo būti pripažinta ir Vakarų Europoje kaip valstybė. Ir, aišku, kol neapsikrikštijo. Net jei pagoniški Lietuvos valdovai Algirdas ir Kęstutis būtų pasivadinę karaliais, jie nebūtų priimti į šių valstybių bendriją.

A.Medalinskas. Tai suprantama. Nesvarbu, kad jie buvo ne krikščioniškos Europos valstybės valdovai, jie galėjo būti karaliais, nes valdė valstybes, turėjusias didelę teritoriją ir galingas pajėgas. Tik ne krikščioniškos Lietuvos karaliais.

T.Baranauskas. Yra dalykų, susijusių su Lietuvos krikšto specifika. Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir pagal Krėvos sutartį prišliejo Lietuvą prie Lenkijos. Jeigu jis būtų tapęs Lietuvos karaliumi, ir ankstesnius valdovus vadintume karaliais, nes veiktų retrospektyvinis požiūris. Kadangi karūną Jogaila gavo kaip Lenkijos karalius, Lietuvai teko kovoti dėl atskiros karūnos. Tą ir bandė daryti Vytautas.

R.Petrauskas. Nemanau, kad jei Jogaila būtų tapęs Lietuvos karaliumi, visus jo pirmtakus vadintume karaliais. Prisiminkime Bulgarijos, Vengrijos ar Čekijos atvejus. Pirmieji valdovai ten vadinami kunigaikščiais. Karaliumi tampama tik gavus karūną iš popiežiaus. Skandinavijos karaliai taip pat karūnuoti su popiežiaus palaiminimu. O nekrikščionių karaliais nevadino. Chanais, carais, kunigaikščiais, valdovais, bet ne karaliais lotyniškąja šio žodžio prasme, kurią ir mes turime vartoti.

T.Baranauskas. Bet popiežiaus bulėje, kuria jis, reaguodamas į Mindaugo krikštą, nurodo jį karūnuoti Lietuvos karaliumi, Mindaugas jau vadinamas Lietuvos karaliumi, nors dar nebuvo karūnuotas. Ir kai Gediminas save tituluoja Lietuvos karaliumi, popiežius to nekvestionuoja.

R.Petrauskas. Daugelio kraštų istorija rodo, kad karalystė eina iš karto po krikšto. Nors neretai tai įvyksta tik kitoje kartoje - tėvui pasikrikštijus, sūnus gauna vainiką. Karaliumi tampama tik kai įvyksta visas karūnavimo ceremonialas.

A.Medalinskas. O Vytautas ar buvo Čekijos karalius?

R.Petrauskas. Ne, nebuvo. Jis buvo išrinktas Čekijos karaliumi Kutnos Horos Seime Čekijoje, bet nebuvo karūnuotas, nes nenuvyko į Čekiją.

T.Baranauskas. O vėliau Vytauto karūnavimui popiežius priešinosi, nes palaikė lenkų poziciją, todėl buvo numatyta, kad Vytautą karūnuos imperatorius.

R.Pukenis. Popiežius Martynas V pritarė Vytauto karūnavimui, nors lenkai tam labai trukdė ir priešinosi. Jis atliko ir arbitro vaidmenį tarp valdovų. Pavyzdžiui, susipykus prancūzams ir ispanams dėl kokios nors salos, popiežius nubrėždavo ribas.

R.Petrauskas. Gedimino, Algirdo ir Kęstučio laikais Lietuva, kaip pagoniška valstybė, gyveno gana izoliuotą politinį gyvenimą. Prasidėjus diskusijoms dėl Lietuvos situacijos pakeitimo, krikšto, iškilo politinio statuso klausimas. Jogailos tapimas Lenkijos karaliumi šį klausimą dar labiau suaktualino, bet kiekvienas valdovas, susidūręs su pasauliu, kurį valdo karaliai ir imperatoriai, pats ima to siekti.

A.Medalinskas. Ar LDK iki krikšto ir po jo buvo pripažįstama valstybe?

R.Pukenis. Jeigu valstybė de facto egzistuoja, popiežius negali to panaikinti.

A.Medalinskas. Tai, kas įvyko vėliau Liublino unijoje, buvo dviejų lygiaverčių ir lygiateisių valstybių sąjunga? Ar vis dėlto skirtingų pagal savo svorį?

R.Petrauskas. Lygiateisių, bet ne lygiaverčių. Lenkijos statusas aukštesnis.

T.Baranauskas. Jogaila su Vytautu tą sutartį sudarė kartu, bet Jogailos vardas visada ir visur buvo pirmoje vietoje.

Kodėl norėta, kad Vytautas taptų karaliumi?

A.Medalinskas. Už kokius nuopelnus popiežius, nors sakėte, kad priešinosi, vėliau vis dėlto pripažino Vytauto teisę būti karaliumi?

R.Pukenis. Popiežius Martynas V, rašydamas laišką vokiečių imperatoriui Zigmundui, nurodo priežastis, kodėl Vytautą reikėtų karūnuoti. „Nuo to laiko, kai Vytautas priėmė krikštą, savo darbus skiria krikščionių tikėjimui ginti ir platinti, pasipriešinti netikėliams, išnaikinti pagonystei ir šventajai krikščionių religijai išplėsti tolimuosiuose kraštuose. Mums, visiems krikščionims, yra žinoma, kad šitais savo nuopelnais remdamasis kunigaikštis galėjo pasipuošti karališka karūna.“

A.Medalinskas. Vadinasi, akcentuojami nuopelnai tikėjimui. Tačiau Bažnyčia karaliais laikė ir nekrikščioniškojo tikėjimo valdovus. Matyt, ir kiekvienam valdovui, nusipelniusiam krikščionybei, karaliaus titulo neskyrė.

R.Pukenis. Vytauto atveju popiežius įvertino ne tik nuopelnus krikščionybei, bet ir jo galią bei pripažinimą. Ne visiems siūlyta tapti karaliumi. Kai kurie istorikai norėtų, kad visus Lietuvos valdovus vadintume karaliais, bet jeigu tavęs nepripažino ir neturėjai vidinės ar tautinės jėgos, negalėjai būti karalius.

A.Medalinskas. Bet LDK buvo labai galinga valstybė. Kitur Europoje kunigaikštystės, grafystės, hercogystės buvo maži kraštai. Nepalyginami su LDK.

R.Petrauskas. Lietuvos dydis keitėsi. Kai Mindaugas tapo karaliumi, ji dar nebuvo ta LDK, kaip XIV amžiuje. Bet karaliaus vainiką Mindaugas gavo iš popiežiaus rankų.

A.Medalinskas. Vis dėlto vėliau LDK buvo didžiulė savo plotu valstybė.

R.Petrauskas. Bet buvo ir kitų stiprių valstybių, kurios netapo karalystėmis, pavyzdžiui Burgundija. Valstybė tarp Romos imperijos ir Prancūzijos, kurią valdė suverenūs valdovai. Bandymų karūnuotis buvo, vienas net panašiu metu, kaip ir Vytauto, bet nepavyko. Burgundijos valdovai liko Prancūzijos karaliaus vasalai, nors Burgundija tuo metu buvo turtingiausias kraštas į šiaurę nuo Alpių, kurį tuo metu valdė keletas tikrai galingų hercogų, su labai išplėtota dvarų kultūra ir skleidė savo įtaką visai Europai. Tai rodo, kad vėlyvaisiais viduramžiais tapti karaliumi nebuvo paprasta. Susiklostė gana stabili politinė sistema - tapdamas karaliumi tu neišvengiamai sumažini kažkieno suverenumą, padarai kažką „mažiau karaliumi“.

A.Medalinskas. Tai gal Lietuvai pasiūlyta tapti karalyste, nes tikėtasi, kad su tokiu galingu valdovu ji taps ir galingu forpostu katalikybei skleisti į Rytus?

R.Pukenis. Vytautas Didysis gyvenimo viduryje tapo tikru kataliku. Statė bažnyčias, bajorus katalikus apdovanodavo privilegijomis, skirdavo į postus, norėjo izoliuoti stačiatikius. Jeigu mišri santuoka, privilegijuodavo tuos, kurie pereidavo į katalikybę. Apie 50 bažnyčių pastatyta Vytauto lėšomis ir jo, kaip valdovo, aktu.

R.Petrauskas. Karūnacijos dokumente Vytautas pavadintas „krikščionybės skydu“. Turima omenyje gynyba nuo turkų ir mongolų.

R.Pukenis. Prieš tai popiežius Vytautą paskyrė generalvikaru Rytų reikalams. Tos pareigos reiškia popiežiaus padėjėją.

R.Petrauskas. 1418 metais Vytautas buvo paskirtas generalvikaru Naugardo ir Pskovo žemėms. Tai svarbu dviem aspektais: įtvirtino jo įtaką šiose žemėse ir padidino jo autoritetą tarptautiniu mastu. Tai buvo kelias karūnos link.

R.Pukenis. Dar jis gavo popiežiaus leidimą suvienyti stačiatikius su katalikais.

A.Medalinskas. Vadinasi, buvo ne tik skydas, bet ir katalikybės nešėjas?

J.Kiaupienė. Tai buvo daroma labai sąmoningai. Norėta, kad Vytautas eitų į žemes, kur jis ir jo protėviai buvo pripažinti. Tai apgalvotas politinis žingsnis.

A.Medalinskas. Dėl Vytauto karūnavimo imperatorius priėmė sprendimą ir popiežius jį palaikė raštu. Bet to meto Europoje juk egzistavo konkurencija tarp popiežiaus ir imperatoriaus, kas gali pripažinti valstybę. Kaip imperatoriaus Zigmanto pasiūlymas Lucke karūnuoti Vytautą atrodė žvelgiant iš Vatikano perspektyvos?

R.Pukenis. Jau tada buvo apibrėžta Bažnyčios doktrina, kad pilietinius dalykus tvarko imperatorius, o dvasinius - popiežius. Kai popiežius valdė didelę Vatikano valstybę, pati Bažnyčia pripažįsta, kad tai buvo klaida. Popiežiui nereikėjo tvarkyti politinių dalykų. O dėl karūnavimo, jis turėjo moralinę teisę pritarti tokio didingo žmogaus, kaip Vytautas, karūnavimui.

Kaip sustabdytas karūnavimas

A.Medalinskas. Imperatorius Zigmantas Europos valstybių valdovų suvažiavime Lucke išsakė mintį, kurią palaikė popiežius, kad Vytautas galėtų būti Lietuvos karaliumi. Kaip galėjo imperatoriaus pasiuntinius sulaikyti lenkų bajorai ir Krokuvos vyskupas, kuris lyg ir turėtų būti pavaldus popiežiui?

J.Kiaupienė. Vytauto karūnacija turėjo vykti labai sudėtingu laikotarpiu. Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis pats siekė įsitvirtinti kaip pasaulietinė jėga, lygiavertė popiežiui Martynui V, o šis buvo dar jaunas ir ne toks tvirtas. Todėl Vytauto karūnavimo idėjos iškėlimas Lucko suvažiavime sudrumstė tarptautinį politinį vandenį katalikiškoje Europoje. Zigmantas pats nekarūnuotas imperatoriumi, nors ir buvo pripažintas kaip galingas valdovas.

R.Petrauskas. Ši problema Europoje tokia aktuali tapo pirmą kartą ir sukėlė rimtą to meto teisininkų diskusiją. Kiekvienos šalies universitetas priėmė savo krašto valdovams tinkamą sprendimą. Krokuvos universiteto profesoriai, kurie anksčiau padėjo Vytautui formuluoti politinius argumentus, kai šis susikirto su ordinu žemaičių klausimu, pasisakė prieš karūnavimą, teigdami, kad tai gali įvykti tik popiežiui delegavus.

A.Medalinskas. Bet juk popiežius Martyno V raštu parėmė tokią Vytauto teisę.

R.Petrauskas. Popiežiaus laiškas buvo neutralus, jo negalima traktuoti kaip leidimo karūnuoti. Ten tik pasakyta, kad Vytautas vertas karūnos. Vienos universiteto teisininkai suformulavo kitą poziciją. Jie pripažino karūnaciją visų pirma kaip pasaulietinį veiksmą, todėl Romos karalius, save laikantis imperatoriumi, jų nuomone, turėjo teisę vainikuoti. Tačiau karūnacija - ir dvasinis aktas, todėl delegacijoje, vykusioje pas Vytautą, buvo Magderburgo arkivyskupas, kurį dalyvauti vainikavime įkalbėjo imperatorius Zigmantas. Vytautas nebūtų sutikęs neaiškiomis aplinkybėmis būti karūnuotas. Todėl ir kilo problema, kas turi teisę karūnuoti.

R.Pukenis. Bet pačiai karūnavimo ceremonijai sutrukdė lenkai.

R.Petrauskas. Čia prasideda istorijos ir mito santykis. Nuo XVI amžiaus Žalgirio mūšis ir neįvykusi Vytauto karūnacija yra vieni svarbiausių Lietuvos istorijos epizodų. Bychovco kronikoje suformuluotos dvi antilenkiškos idėjos, atsakančios į Jano Dlugošo lenkų kronikos teiginius, kad lietuviai pabėgo iš Žalgirio mūšio, ir aiškinančios, kodėl neįvyko Vytauto karūnacija. Nuo J.Dlugošo lenkų savimonėje jų bajorų žingsnis, sutrukdant Vytautui, kaip jie teigė, neteisingai ir pažeidžiant Lenkijos teises karūnuotis, laikomas labai herojišku.

A.Medalinskas. Bet Lenkija, matyt, bijojo ko kito ir teisės interpretacija buvo tik pagalbinė priemonė šiems tikslams pasiekti.

J.Kiaupienė. Lenkija bijojo konkurencijos, kad Lietuva taps lygiavertė valstybė.

R.Pukenis. Bet po Vytauto mirties Lietuva vis tiek atiteko lietuviams ir šie išsirinko savo valdovą.

R.Petrauskas. Negalima sakyti, kad Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis sustabdė imperatoriaus pasiuntinius. Jis trukdė politiškai, nes tuo metu buvo vienas iš diduomenės lyderių. Jis buvo vienas tų, kuris įkalbėjo Jogailą išvykti iš Lucko. Jogaila ėmė priešintis Vytauto karūnacijai, nors iš pradžių lyg ir pritarė. Bet visa tai surašyta tik pas J.Dlugošą, Z.Olesnickis buvo jo patarėjas. J.Dlugošas rašo, kad būrelis lenkų budėjo pasienyje ir nepraleido pirmosios delegacijos. O vieno iš šių didikų proanūkis Liublino unijos pasirašymo metu apie tai pasigyrė.

A.Medalinskas. Dėl lenkų interesų aišku. Bet kaip vyskupas galėjo nepalaikyti karūnacijos, kuriai popiežius pritarė? Nepripažinti popiežiaus generalvikaro?

R.Petrauskas. Popiežius Martynas V nepripažino Vytauto teisės į karūną. Nėra tokio dokumento. Todėl vyskupas elgėsi kaip Lenkijos atstovas. Beje, lenkai po Lucko suvažiavimo vyko į Romą paaiškinti Lenkijos pozicijos ir užsitikrinti paramos.

R.Pukenis. Tačiau lietuvių istorikas Zenonas Ivinskis, aiškindamas Vytauto santykius su Roma ir popiežiaus poziciją, citavo tas eilutes, kurias skaičiau.

R.Petrauskas. Martynas V, vertindamas Vytauto nuopelnus ir žinodamas savo santykį su juo, nepasakė nei „taip“, nei „ne“. Tai buvo mandagumo laiškas Vytautui, kur teigiama: „Išspręskite nesutarimus su Lenkija ir turėsite teisę į karūną.“

A.Medalinskas. Bet minėtame laiške apie jokį suderinimą su Lenkijos pozicija neužsimenama. Ten sakoma, kad Vytautas vertas būti karaliumi. Net jei lenkai turi savo interesų ir argumentų, toks vyskupo prieštaravimas keistas.

R.Petrauskas. Jeigu būtų susiklosčiusi palanki konjunktūra, popiežius Martynas V nebūtų buvęs prieš Vytauto karūnavimą. Bet popiežius leido suprasti, kad ši karūnacija neturi prieštarauti kitų teisėms. Žinoma, Lietuvos padėtis unijoje su Lenkija būtų smarkiai pasikeitusi, jei Vytautas būtų gavęs karūną. Ir jeigu Vytautas būtų turėjęs sūnų, viskas būtų dar kitaip. Net jeigu Jogailos sūnus būtų paveldėjęs karūną, Lietuvos padėtis unijoje būtų svaresnė.

A.Medalinskas. Ar galime sakyti, kad imperatoriaus sprendimas karūnuoti Vytautą gali būti laikomas Lietuvos, kaip valstybės, pripažinimu de facto?

R.Petrauskas. Lietuvos valstybingumas jau buvo pripažintas. Visi žinojo, kad Vytautas yra Jogailos vasalas, bet jo suverenumas buvo labai ryškus. To dokumento negalima traktuoti kaip fakto, kad Vytautas tapo karaliumi. Turi įvykti ceremonija.

A.Medalinskas. Ar tokie Europos valdovų susirinkimai, kaip vykęs Lucke, tais laikais buvo rengiami reguliariai?

R.Petrauskas. Tuo metu nebuvo tokios tradicijos, o Vytautas pirmą ir vienintelį kartą tapo tokio tarptautinio forumo šeimininku. Tiesa, tai buvo kelių valdovų, pirmiausia Vytauto, Zigmanto ir Jogailos, suvažiavimas, kurio svečiai dar buvo keli valdovai. Bet turėdami omenyje, kad viduramžiais valdovai retai palikdavo savo šalį ir dažniausiai tik laiškais ar per pasiuntinybes spręsdavo įvairius klausimus, suprantame, koks svarbus tai buvo įvykis.

A.Medalinskas. O kodėl Luckas? Pats LDK pakraštys. Dabartinė Ukraina.

R.Petrauskas. Zigmantui ten buvo patogiausia atvykti iš Vengrijos. Ir pilis tinkama. Netoli Lenkija. Tiek Zigmantui, tiek Jogailai patogi vieta.

A.Medalinskas. Bet Vytautui, kuris jau buvo garbingo amžiaus, nelabai patogi.

R.Petrauskas. Vytautui pats suvažiavimas buvo labai svarbus, todėl jis parinko vietą, tinkamą kitiems valdovams. Zigmantas buvo Vengrijos, Čekijos ir Romos karalius. Dažnai, ypač Lenkijos istoriografijoje, pažymima, kad jis sąmoningai kenkė Lenkijai. Tačiau tai netiesa. Jo pagrindinės tuometės problemos buvo husitai ir turkai. Nepaisant to, jis rado laiko atvažiuoti į Lucką. Tai rodo pagarbą Vytautui.

Kur yra Vytauto karūna?

A.Medalinskas. Ar žinomas tolesnis Vytauto karūnos likimas?

R.Petrauskas. Bychovco kronikoje pirmą kartą suformuluojama mintis, kad lenkai pagrobė karūną. Iki šiol kai kas mano, kad lenkai Vytauto karūną kažkur paslėpė. XVI amžiuje norėta karūnuoti karalių Žygimantą Augustą tariamai Lenkijoje esančia Vytauto karūna.

J.Kiaupienė. Ir LDK taryba kreipėsi į Žygimantą Senąjį, kad būtų karūnuotas jo mažametis sūnus Lietuvos karaliumi, o tam reikalui reikia iš lenkų paimti Vytauto karūną. Tada neabejota, kad Vytauto karūna turi būti Lenkijoje.

R.Petrauskas. Bet lenkai jokios karūnos nė neturėjo. Imperatorius Zigmantas į Lietuvą siuntė dvi pasiuntinybes. Iš pradžių, kaip įprasta prieš iškilmingąją ceremoniją, vyko išankstinė pasiuntinybė. Reikėjo sustyguoti tą painų reikalą. Ji buvo sulaikyta, apiplėšta ir suimta lenkų. Lenkijos archyvuose iki šiol išliko dokumentas, kurį pasiuntinybė vežė Vytautui. O iškilmingoji pasiuntinybė, kuri vežė dvi karūnas, Vytautui ir jo žmonai, būdama netoli nuo Frankfurto prie Oderio, prie sienos sužinojo apie ankstesnės pasiuntinybės likimą ir pasuko atgal.

A.Medalinskas. Tai Vytauto karūna galbūt ir šiandien yra kur nors Vokietijoje? Ar jos Lietuva ieškojo? Ar viskas dingo, kaip ir pačio Vytauto palaikai iš Katedros?

R.Petrauskas. Iš kai kurių šaltinių žinome, kad karūna grįžo į Niurnbergą. Po Vytauto mirties šios karūnos prašė ir Švitrigaila. Vėliau imperatorius ją buvo užstatęs turtingiems Niurnbergo, Bazelio miestiečiams kaip prabangų daiktą. Apie 1434-1435 metus ji dar buvo Niurnberge. O kas vyko vėliau, galime tik spėlioti. Bet Vytauto karūnos ieškoti reikia ne Lenkijoje.

J.Kiaupienė. Jeigu kas nors rastų tame pačiame Niurnberge karūną, kuri galėtų būti Vytauto, kaip ją atpažinti? Ar ant karūnos dėdavo ženklą, kam ji skirta?

R.Petrauskas. Ženklo turbūt nedėdavo. Bet menotyrininkai ir istorikai, manau, iš įvairių prielaidų pažintų. Viename šaltinyje net galima rasti trumpą tos karūnos aprašymą. Pakaktų išsiaiškinti, ar karūna yra to laikotarpio. Juk ne tiek daug buvo karūnų. Tačiau svarbiausia paneigti mitą, kad lenkai turi paslėpę Vytauto karūną. Šis mitas buvo stiprus tarpukario Lietuvoje, ypač kai 1910 metais archeologai Sandomire surado karūną. Tuomečiam lietuvių atgimimo sąjūdžiui buvo būdingos antilenkiškos nuotaikos ir kai kurie jo veikėjai iškėlė mintį, kad tai Vytauto karūna. Tiesa, vėliau lenkų mokslininkai įrodė, kad ši karūna yra visai kito amžiaus.

„Lietuvos žinios“
*Sutinku su taisyklėmis
Skaityti visus komentarus (24)

Taip pat skaitykite:

Pagerbtas Vytauto Didžiojo atminimas 1

Vytautų klubas, vadovaujamas Vytauto Juodkos, kasmet Kaune, prie Vytauto didžiojo paminklo, surengia Žalgirio mūšio ir Vytauto Didžiojo karūnavimo dienos minėjimą.
Šiais metais sukanka 560 metų nuo simboliškos Vytauto Didžiojo karūnavimo dienos. Susirinkusiems buvo priminti Vytauto Didžiojo nuopelnai, pažymėta, joks senovės laikų valstybės vadovas negali prilygti Vytautui Didžiajam nei darbų, nei žygių didvyriškumu.
„Sveikinu susirinkusius pagerbti Vytautą Didįjį.

Rusų labui triūsia juodaodis 3

Kai Jeanas Gregoire'as Sagbo pirmą kartą pasirodė Rusijoje, žmonės į jį badė pirštais ir pravardžiavo beždžione. Dabar Novozavidovo savivaldybės tarybos narys rusams vėl atrodo it egzotiška būtybė - vyras tapo pirmuoju juodaodžiu, išrinktu į Rusijos atstovaujamą instituciją.
Tai labai svarbus įvykis šalyje, kur rasistiniai išpuoliai vyksta dažniau nei bet kur kitur pasaulyje. 10 tūkst. Novozavidovo miestelio gyventojų 49-erių J.G.Sagbo tėra rusas, besirūpinantis savo miestu.

Lietuvoje užfiksuota defliacija 5

Statistikos departamentas praneša, kad 2010 m. rugpjūčio mėn., palyginti su liepos mėn., vartojimo prekių ir paslaugų kainos sumažėjo 0,3 procento.

Turto prievartavimas prasimanytai skolai atgauti 4

Organizavusi svetimo turto prievartavimą išgalvotai skolai atgauti panevėžietė ir du jos bendrininkai netrukus bus teisiami – šią nusikaltimų nuosavybei ir valdymo tvarkai baudžiamąją bylą Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ramūnas Pačebutas jau perdavė nagrinėti Panevėžio apygardos teismui.

„Žalgirio“ treneriui Kostičiui krepšinis įaugęs į kraują ..

Šį sezoną Kauno „Žalgirį“ į pergales ves pasikeitęs trenerių štabas. Komandos žaidimo vadžias kartu su vyriausiuoju treneriu Aco Petrovičiumi laikys jo asistentai Oliveris Kostičius ir Slobodanas Savovičius.
Pastarieji, nors vaidins nemažą vaidmenį „Žalgirio“ žaidimo organizavime, klubo gerbėjams dar nėra gerai pažįstami.

Baukutė laukiasi? (papildyta) 20

Parlamente kalbama, esą Seimo narė, Tautos prisikėlimo frakcijos atstovė Asta Baukutė laukiasi ketvirtos atžalos. Pati politikė pareiškė asmeninio gyvenimo detalių nekomentuosianti.
Dienraštis „Lietuvos rytas“ pranešė, kad po vasaros atostogų parlamentarės kolegos esą pastebėjo suapvalėjusią A. Baukutės figūrą. Kol kas šios žinios pati Seimo narė nepatvirtino.
A. Baukutė būtų trečioji parlamentarė, kuri susilaukia kūdikio būdama išrinkta atstovauti tautai.

Meškėla: Nedas ne blogesnis už Bieberį 40

Justino Bieberio antrininku vadinamam mažeikiškiui dainininkui Nedui Šiuipiui, ką tik pristačiusiam klausytojams antrąją dainą „Pirmas bučinys“, siekti karjeros padeda dainininkas Povilas Meškėla. Jis skatina trylikametį dalyvauti atrankoje į „Vaikų Eurovizijos“ konkursą.
„Dalyvauti konkurse ne iš vakaro sugalvojome, mes ėjome į šį tikslą pamažu.

„Žalgirio” futbolininkai: lietuvaitės pačios gražiausios 1

Šį trečiadienį prie TV ekranų Vytenis Sinkevičius kviečia dailiosios lyties atstoves. Jos ne tik galės paspoksoti į gražiai nuaugusius Lietuvos sportininkus, bet ir pasiklausyti joms beriamų komplimentų. „Lietuvos ryto” televizijos žaidime „Šeimų dvikova – „Akropolio” turnyras” Vilniaus „Žalgirio” futbolininkai kovos prieš baisiausius savo kritikus ir didžiausius liaupsintojus – sporto žurnalistus.
Vilniaus „Žalgiris” kovą pradėjo nusiteikę itin žaismingai.

Į Kauną grįžo Brownas 1

Sekmadienio vakarą į Lietuvą atskrido Kauno „Žalgirio“ gynėjas Marcusas Brownas. Geros nuotaikos nepraradęs žalgirietis džiaugėsi, jog turės galimybę vėl siekti pergalių vilkint žaliai baltus marškinėlius.
Trečią sezoną Kauno komandai atstovausiantis gynėjas buvo patenkintas, kad šią vasarą „Žalgirio“ sudėtis sustiprėjo. „Džiugu, kad į komandą grįš seni veidai. Tai tikrai padės mums aikštėje“, - sakė M.Brownas.
Iki šiol krepšininkas individualiai sportavo JAV ir yra pasirengęs prisijungti prie ekipos.

Septintoji iš eilės lyderių pergalė Lietuvos moterų futbolo A lygoje ..

Septintą pergalę iš eilės Lietuvos moterų futbolo A lygoje iškovojo septynių komandų turnyro lyderė bei čempionės titulą ginanti Šiaulių „Gintros-Universiteto“ (21 tšk.)
ekipa, sekmadienį svečiuose 8:0 (3:0) sutriuškinusi trečiojoje pozicijoje esančią Akmenės „Akmenę“ (13 tšk.).
Antrąją vietą čempionate užimanti Ukmergės „TexTilitė“ (19 tšk.) namuose nepasigailėjo autsaiderių Tauragės „Tauro“ (1 tšk.) futbolininkių - 9:1 (3:0).
Ketvirtąją poziciją išsaugojo Vilniaus „Žalgirio“ (10 tšk.) vienuolikė,