Dienoraščio pabaiga  

Liepos 31 d.

Ekspedicija artėja į pabaigą. Ryte lynoja lengvas lietus, neskubame išeiti. Liko netoli – iki „kurorto“ su karštaisiais šaltiniais liko kelios valandos kelio, o mūsų pasiimti atvažiuos tik rytoj po pietų. Sulaukėme saulės, pradžiovinome palapines ir pajudėjome toliau žemyn.

Daugėja civilizacijos požymių, ganosi karvės, arkliai. Sutikome ir jodinėjantį piemenį, kuris mums tikina, kad ‚daug turistų‘. Daug šiuose kraštuose gali reikšti ir vieną, ir šimtą grupių. Šypsomės. Per visą žygį matėme tik penkis kitus žmones – mūsų klubo draugus ant Žalgirio viršūnės. Judame toliau, pasimato jurtos, daugiau gyvulius kalnuose prižiūrinčių žmonių. Tolumoje sušmėžuoja ir mūsų laukiamas „kurortas“ – keletas aplūžūsiu namukų, kuriuose tikimės gerai nusimaudyti. Vėl prasidėjo lietus, tai stojame nakvynei susiradę jaukią vietelę po didele egle. Išsivirėme žirnių su daug spirgų. Kodėl jų tiek nedavė kai buvome sniegynuose?

Rugpjūčio 1 d.

Rytas geras. Iki maudynių karštųjų šaltinių „kurorte“ – apie pusvalandis kelio. Todėl ramiai džioviname daiktus, kad nepelytų iki grįžimo į Lietuvą. Pajudėjome, bet kelią pastoja negili, bet plati upė. Vieni brenda, nes nori batus nusiplauti, kiti rado tiltą. Už upės – jau ir „kurortas“. Kolūkių laikais nameliuose įrengtos keletas betoninių apie 10 kvadratinių metrų vonių, į kurias bėga natūralus karštas kalnų šaltinių vanduo. Sulipame ir pagaliau tikrai atsipalaiduojame. Žygis pėsčiomis baigėsi, čia mūsų pasiimti atvažiuos draugo Chanino automobiliai.

Neįtikėtina, bet šie automobiliai pasirodo pavėlavę vos dešimt minučių. Pasivažinėjimas rusiškais UAZ‘ikais buvo įdomus ir ganėtinai ekstremalus. Nors vairuotojai visur ieškojo lengviausio pravažiavimo, kalnų keliai buvo įspūdingi ir praktiškai likome įsitikinę, kad tokį džipų safarį mažai kas yra bandęs.

Vakarėjant atvykome į Karakolo miestą. Palikę daiktus Chanino bazėje išeiname pavakarieniauti. Romas dar nuo 2004 metų atsimena klubą „Erika“, kurio visi jau senai laukiame. Vaidas dar labai laukia Romo pažadėto patiekalo ašlemfu. Nors tikėjosi kokios tai kiaulystės, šie vietiniai šaltibarščiai su krakmoliniais makaronais patiko ir Vaidui, ir kitiems grupės nariams. Išbandėme daug patiekalų įvairiais pavadinimais. Iš esmės Kirgiziška virtuve likome patenkinti. Atšventėme sėkmingą ekspediciją.

Rugpjūčio 2 d.

Apžiūrinėjame miestą, perkame suvenyrus, prieskonius, kitas lauktuves draugams. Azija. Modernaus gyvenimo elementais apkaišiotas chaosas. Žavinga egzotika. Vaidas vis ragauja kumysą, laukdamas kol patiks. Geriame „gazirovkę“, valgome arbūzus ir dynias. Po pietų aplankėme užmiestyje esantį Prževalskio parką ir muziejų bei šio garsaus carinės Rusijos keliautojo kapą. Tai mūsų pirmtakas, azijoje rengęs po keletą metų trunkančias ekspedicijas.

Rugpjūčio 3 d.

Ryte mikroautobusu išvažiavome į Alma-Atą. Kelionė užtruko visą dieną. Muitinėje atidarydamas mikroautobuso bagažinę Darius įdaužė kažkokio turko Mersedeso lempą. Konfliktas sprendžiamas keiksmažodžiais, bet nugali 50 baksų. Daugiau viskas ramu. Nakvojame oro uoste. Keista, bet ganėtinai prašmatniame bare už stalo miegantys aštuoni turistai niekam netrukdo.

Rugpjūčio 4 d.

Šeštą ryto išskrendame į Rygą. Skrydis sėkmingas. Mus pasitiko draugas su mikroautobusu. Po pietų pasiekėme Vilnių. Pagaliau mes namuose.

Labai dėkojame visiems už palaikymą ir pagalbą. Sėkmės linkime Tian-Šanyje likusiai mūsų draugų grupei.