Atsikėlėme 5:30. Lengvai apsiniaukę. Išsivirėme bulvių košės ir 7 val. Išėjome link Žalgirio viršūnės. Pradėjome kopti akmenimis, retkarčiais kirsdami sniego liežuvius. Ieškodami patogesnio kelio į viršų, įlindome į plyšį tarp uolų. Pasirodo, tai užšalęs upeliukas. Teko kopti užšalusiais kriokliais, kabinome virves.
Šiaip ne taip 12 val. Užlipome ant keteros. Ant nedidelės viršūnėlės Romas pastebėjo turą, o užlipusi Milda iš jo išėmė 1969 m. V. Stepulio raštelį. Ketera kopėme toliau. Žalgirio viršūnė rodėsi šalia, tačiau užtrukome iki 14:30. Vėloka. Gerai, kad pamatėme paprastesnį, kitą kelią atgal.
Į viršūnę pirma įkopė Rima. Po to kiti. Viršūnė labai užsnigta, neradome nei turo, nei skydo su kalaviju, kurie ten turėjo būti. Diena jau stipriai persivertusi į antrą pusę, todėl skubėjome žemyn.
Pakeliui suvalgėme šokoladą. Vakarėjo. Mintys sukosi apie gresiančią nakvynę ant uolų be palapinių. Tačiau sėkmingai spėjome nusileisti. Užtrukome 12 val. Šlapi, pavargę, bet laimingi. Dabar jau visų mintys – apie grįžimą namo.
Rašyti komentarą