Liepos 24 d.
Atsikėlus prieš akis buvo nuostabus kalnų vaizdas. Kol išsikuitėme ir šiek tiek prasidžiovinome rytinėje saulutėje, atėjo 10 val. Mūsų laukė status kopimas į Karakolo vakarinę perėją stačiu snieginiu šlaitu.
Sunkiausia tokiame kopime yra būti pirmajam ir minti pėdas šlapiame sniege, dažnai įsmunkant giliau kelių. Šiandien „pavarė“ Milda, kuri pirma praėjo didesnę kelio dalį. Tiesą sakant, sunku buvo paskui ją spėti.
Belipant teko įveikti ir sniege pasislėpusius ledyno plyšius. Galų gale, apie 14 valandą pasiekėme perėjos viršų (4240m). Nuo šios perėjos pagaliau pamatėme Žalgirio viršūnę. Mūsų laukė ilgas leidimasis snieginiu-uoliniu šlaitu, todėl Romas nusprendė likti nakvoti perėjoje. Čia pasistatėme palapines. Teko statyti sniego sieneles nuo vėjo.
Šiek tiek apie čionykščius orus: per visą mūsų buvimo laiką nebuvo nė vienos dienos be kritulių. Paprastai oras iki pietų būna saulėtas ir gražus, tada pradeda debesuotis ir apie 14–16 valandą gauname lietaus ar šlapdribos. Naktimis temperatūra nukrenta žemiau nulio laipsnių (bent jau tame aukštyje, kur esame, ant ledynų). Tiesa, gauname orų prognozes iš Lietuvos. Jos daugiau mažiau atitinka realybę, todėl galime geriau planuoti žygį.
N42 12' 40.9“
E78 35' 12.0“
Liepos 25 d. rytas
Vakar vakare užėjo „šikna“ – rūkas, šlapdriba, palapines draskantis vejas. Vargšai budintieji tokiomis nesaldžiomis sąlygomis turėjo virti arbatą ir košę. Ryte dalis apsauginės sienelės jau buvo sugriuvusi...
Tikėjomės, kad ryte sąlygos bus geresnės, bet kol kas migla niekur nesitraukia, todėl sėdime palapinėse ir laukiame. Kadangi knygų niekas nepasiėmė, tai žaidžiame „Alias“.
Liepos 25 d., apie 12 val.
Prasisklaidė debesys ir nusprendėme leistis nuo perėjos gilyn į kalnyną. Nusileidome gana stačiai apie 200 m. ledynu, pilnu žydrų ežeriukų. Pradėjome kilti link Žalgirio. Daug plyšių, tad miegame ledokrityje. Žalumos nebesimato net slėnyje, tik ledas ir uolos. Gražu.
N42 12'52“ E78 35'55“
Rašyti komentarą