Prieš 600 metų liepos 15-ąją Žalgirio mūšyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos Karalystės jungtinės pajėgos sumušė Kryžiuočių ordino kariuomenę. Baigėsi du šimtus metų trukęs kryžiuočių veržimasis į Rytų Baltijos žemes.
Pasak istoriko Tomo Baranausko, jei ne tokia šio viduramžių mūšio baigtis, mus, taip pat ir Latviją, būtų ištikęs Prūsijos likimas - niekas Lietuvoje jau nebekalbėtų lietuviškai.
Gaila, kad negalime paskaityti šio mums svarbaus mūšio dalyvių prisiminimų. „Apskritai nebuvo žmogaus, kuris būtų viską matęs ir gerai žinotų, kaip vyko mūšis, - teigė T.Baranauskas. - Juk kariuomenė buvo išsidėsčiusi maždaug penkių kilometrų ruožu, tad kiekvienas galėjo išvysti tik tai, kas dėjosi aplinkui, o ne visumą. Daugiausia žinojo vadai - Vytautas ir Jogaila, bet jie jokių užrašų nepaliko“, - sakė istorikas. Tikrasis mūšio vaizdas neužfiksuotas ir jokiame mūšio liudininko piešinyje. Tuos piešinius, kuriuos turime, piešė ne dalyviai, o kiti, tik įsivaizdavusieji mūšį. Vis dėlto galima numanyti, kaip atrodė šios kautynės.
Kaimiečiai sulipo į ąžuolus
- Kaip tais laikais be jokių modernių ryšio priemonių plačiai išsidėsčiusiai kariuomenei būdavo perduodamos komandos?
- Lenkų istorikas Janas Dlugoszas, kurio tėvas buvo dalyvavęs Žalgirio mūšyje, rašė, kad Vytautas nuolat jodinėdavo išilgai palei visos kariuomenės gretas ir nurodinėdavo pulkų vadams. Nors formali valdžia priklausė aukštesnį rangą turėjusiam Jogailai, veiklusis vadas buvo Vytautas.
Kaip rašo J.Dlugoszas, penkių kilometrų ruože, kuriame išsidėstė kariuomenė, buvo keli kaimai - Tanenbergo, Griunvaldo (nuo jo ir kilo mūšio pavadinimas). Šioje teritorijoje augo šeši galingi ąžuolai, į juos buvo įsikabaroję daugybė žmonių. J.Dlugoszas negalėjo pasakyti, kas jie tokie - lenkų ar kryžiuočių kariai, kita vertus, galėjo būti ir vietiniai kaimiečiai. Jie susidomėję stebėjo mūšį. Deja, taip pat jokių užrašų nepaliko.
- Mūšio veiksmai būdavo aptariami iš anksto ar viskas koreguojama kovos lauke?
- Manau, buvo numatyta keletas variantų. Niekas iš anksto negalėjo žinoti, kaip konkrečiai klostysis įvykiai. Tačiau tokie dalykai kaip atsitraukimas, suklaidinęs kryžiuočius, turėjo būti suplanuoti iš anksto. Per mūšį šito nesugalvosi ir nesuvaldysi per keletą kilometrų išsidėsčiusios kariuomenės.
Vėliava - ne dėl grožio
- O kuo Lietuvos ir Lenkijos jungtinių pajėgų ginkluotė skyrėsi nuo kryžiuočių?
- Ginklai Europoje tuo metu buvo panašūs. Skirtumų galėjo būti, bet, matyt, jie būdingi ne visiems kariams. Šarvai irgi panašūs. Pavyzdžiui, kai į mūšį įsitraukė papildomos kryžiuočių pajėgos, lenkai pamanė, kad čia grįžta atsitraukę lietuviai. Vadinasi, išvaizda per daug nesiskyrė, galima buvo ir supainioti.
Lenkų istoriografijoje užsimenama, kad lietuvių ginkluotė buvo prastesnė, tačiau nereikia to sureikšminti. Tarp kryžiuočių gal ir buvo geriau ginkluotų riterių, bet kariuomenės daugumą sudarė ne tik tie gerai ginkluotieji.
Svarbiausias dalykas, į kurį orientuodavosi kariai, - vėliava. Ji ne šiaip simbolis ir ne dėl grožio. Anot J.Dlugoszo, mūšyje plaikstėsi 40 Lietuvos ir 50 Lenkijos vėliavų. Kryžiuočiai jų turėjo daugiau kaip 50. Ir kryžiuočių, ir lenkų vėliavos simbolizavo kurį nors atstovaujamą kraštą, žemę, didikų giminę, o Lietuvos būriai nešėsi 10 vėliavų su Gedimino stulpais - Vytauto giminės ženklu - ir 30 su Vyčiu.
Jokių derybų!
- Kaip prasidėjo šis svarbus mūšis?
- Mūšį pradėjo lietuviai. Iš pradžių jie kovėsi vieni, lenkai prisidėjo vėliau. Matyt, būta tokio plano. Paprastai kairysis sparnas, kuriame buvo susibūrę lietuviai, dažniausiai ir pradeda. Dar kita versija rodo, kad sutriuškinti kryžiuočius aktualiau buvo Lietuvai, tad Vytautas pirmas ir pradėjo. Matyt, baiminosi, kad lenkai nesusiderėtų su kryžiuočiais. Tais laikais dažnai pasitaikydavo atvejų, kai susitikusios kariuomenės iškart nepuldavo kautis, o imdavo derėtis. Šįkart lietuviai, pirmieji pradėję kovą, mėgino užkirsti kelią deryboms.
- Kiek kovotojų galėjo dalyvauti mūšyje?
- Sudėtingas klausimas. Dėl jo ginčijamasi nuo XIX amžiaus. Iš pradžių mūšis buvo vertintas dideliais skaičiais, manyta, kad vienos vėliavos būriui priklauso tūkstantis žmonių. Tai reikštų, kad Lietuvos ir Lenkijos pajėgas sudarė 90 tūkst. žmonių, mat turėta 90 vėliavų. Kryžiuočių turėję būti apie 50 tūkstančių. Dabartiniai tyrėjai linkę įvardyti mažesnius skaičius. Manoma, kad prieš 20 tūkst. kryžiuočių stojo apie 30 tūkst. jungtinių pajėgų karių.
- Kokie faktai leidžia daryti tokią prielaidą?
- Popiežiaus bulėje minima, kad žuvo 18 tūkst. krikščionių (jais laikomi kryžiuočiai). Kadangi pastarieji pralaimėjo, šis skaičius turėjo būti nemaža jų kariuomenės dalis.
Kiek žuvo Lietuvos ir Lenkijos pusėje, nežinoma. Likę gyvi patraukė į Marienburgą. Iš viso, kryžiuočių duomenimis, Vytautas neteko pusės karių, mat daugelis mirė dėl kilusios epidemijos.
- Kokiais žirgais jojo kariuomenė?
- Kryžiuočių ir lietuvių žirgai mažai skyrėsi. Buvo ir žemaitukų, ir kitokių veislių. Per antpuolius ir vieni, ir kiti kovotojai žirgų parsivarydavo iš priešininkų.
Nusipelnęs karūnos
- Ar galima teigti, kad karūna Vytautui buvo pasiūlyta ir už nuopelnus per Žalgirio mūšį?
- Karūna jam siūlyta du kartus. Žalgirio mūšio išvakarėse Vytautas buvo nuvykęs derėtis su Vengrijos karaliumi Zigmantu Liuksemburgiečiu, jis jau tada Vytautui pasiūlė priimti karūną. Pastarasis įsižeidė ir net neatsisveikinęs išvyko. Liuksemburgietis Vytautą vijosi ir atsiprašinėjo. Karūnos priėmimas tada būtų reiškęs, kad Žalgirio mūšis nebūtų įvykęs. Juk reikėjo sutelkti abiejų valstybių pajėgas, tad negalėjo būti jokio išsiskyrimo su Lenkija. Tačiau vėliau, Vytauto gyvenimo pabaigoje, kai kryžiuočių problema buvo išspręsta, 1429 metais Zigmantas Liuksemburgietis dar kartą per Lucko suvažiavimą pasiūlė jam šį valdžios simbolį. Vytautas pasiūlymą priėmė. Net Jogaila su tuo buvo sutikęs, tik vėliau lenkų ponų spaudžiamas nepritarė.
Dėl to, ar galima karūnuoti Vytautą, tarp Lenkijos ir Lietuvos užvirė ginčas. Popiežius palaikė Lenkijos pusę, tad iškilo klausimas, ar galima karūnuoti be popiežiaus leidimo. Vieni teisininkai aiškino, kad negalima, kiti teigė priešingai. Vytautas pasirinko pastarąjį sprendimą. 1430 metų rugsėjo 8 dieną jau buvo suplanuotas jo karūnavimas (ši diena tarpukario Lietuvoje būdavo minima kaip viena svarbiausių valstybės švenčių). Deja, iškilmės neįvyko, nes procesijos, turėjusios atvežti karūną, nepraleido Lenkija. Kilo įtarimas, kad lenkai karūną pagrobė. Tačiau versija pasirodė klaidinga - delegacija net nebuvo įžengusi į Lenkiją, planavo kelionę per Prūsiją. Deja, Vytautas mirė karūnai nepasiekus Lietuvos.
Lietuviai - ne barzdočiai
- Ar yra išlikę aprašymų, kaip Vytautas galėjo atrodyti?
- Vienintelis autentiškas kunigaikščio portretas - jo antspaude. Tačiau daug detalių ten neįžvelgsi. Rašytiniai šaltiniai tvirtina, kad jis nenešiojo barzdos, nors XVI amžiuje buvo įprasta kunigaikščius vaizduoti barzdotus. Vėliau ir Maironio eilės mėgino įtikinti - „lietuviai barzdočiai dūmoja“. Toks įvaizdis klaidingas. To meto šaltiniai ne tik apie Vytautą, bet ir apie lietuvius rašo, kad jie barzdų neaugino ir tuo skyrėsi nuo stačiatikių rusėnų.
Trakų parapijinė bažnyčia, kurią Vytautas pastatė 1409 metais, buvo ištapyta freskomis. Viena jų vaizdavo Vytautą ir tai galėjo būti visiškai autentiškas portretas. Deja, vėlesniais laikais bažnyčia buvo gerokai rekonstruota, daugelis freskų užtinkuotos, neišliko ir Vytauto portretas.
Krikšto projektai
- Vytauto laikais Lietuvoje turbūt nemažai bažnyčių buvo pastatyta?
- Nors Lietuvą pakrikštijo Jogaila, be parapijinių bažnyčių tas krikštas nieko nereiškė. Jų tinklą kūrė Vytautas, ypač Žemaitijos pakrikštijimas - daugiausia jo darbas.
- Tačiau krikščionybė turbūt negreit atėjo į žmonių gyvenimą?
- Kryžiuočiams nebuvo svarbu, ką namie veikė paprastas lietuvis, ar jis garbino žalčius, ar kitus dievus. Svarbu, kad valdžia, kaip ir Prūsijoje, būtų krikščioniška. Vytautas, atsakydamas į kryžiuočių propagandą, klausė, kiek jie patys per du šimtus metų pakrikštijo prūsų valstiečių.
Pagonys lietuviai dviejų tikėjimų labai ir nepriešino. Krikščionių dievas jiems buvo tik dar vienas naujas dievas tarp daugelio kitų dievybių. Galų gale vien tai, kad kryžiuočiai buvo pakankamai stiprūs, pagonims neleido abejoti priešų dievo galybe - o su galingu dievu reikia sutarti gražiuoju.
Kita vertus, Lietuvai krikščionybė nebuvo naujiena, per visą XIV amžių išmėginta daugybė įvairių krikšto projektų, kurie tuo metu buvo politiškai svarbus būdas išvengti kryžiuočių puldinėjimų. Tad krikšto būtinybė jau buvo įsisąmoninta, XIV amžiuje praktiškai derėtasi tik dėl sąlygų. Lenkai pasiūlė Jogailai vesti Jadvygą ne šiaip sau. Lenkai iš niekur nieko nesumanė kažkokiems užkietėjusiems pagonims siūlyti savo sosto įpėdinės rankos. Lietuva jau turėjo krikšto siekiančios valstybės įvaizdį.
- Tačiau kryžiuočių turbūt nedžiugino Lietuvos noras krikštytis? Juk tada jie jau nebegalėtų plėšikauti mūsų žemėse.
- Be abejo. Užtat krikšto priėmimas taip ilgai ir truko. Jie įvairiais būdais mėgino stabdyti, trukdė dar Gedimino krikšto projektui. Buvo net papirkę žemaičius, kad šie priešintųsi Gediminui. Kai galų gale Lietuva krikštą priėmė, kryžiuočiai ilgai to fakto nepripažino, laikė jį melagingu. Net aprašydamas Žalgirio mūšį, kuris įvyko praėjus 23 metams po Lietuvos krikšto, kryžiuočių kronikininkas lietuvius vadino pagonimis.
Užmirštas Durbės mūšis
- Ar Žalgirio mūšis - vienintelis įvykis, lėmęs konflikto su kryžiuočiais baigtį?
- Keista, kad užmirštas kitas labai svarbus to paties karo su kryžiuočiais mūšis - tai Durbės mūšis. Šiemet jam kaip tik sukanka 750 metų. Gaila, kad Žalgirio mūšio jubiliejiniais metais jis neminimas. Nebūtų reikėję net jokių papildomų išlaidų, nes mūšiai vyko beveik tomis pačiomis liepos dienomis: Durbės - 1360 metų liepos 13 dieną, Žalgirio - 1410 metų liepos 15 dieną. Tad būtų buvę galima pažymėti tuo pačiu metu.
Durbės mūšis labai reikšmingas. Dėl jo karas su kryžiuočiais tęsėsi ir nesibaigė XIII amžiuje. Kai Mindaugas žemaičius jau buvo atidavęs kryžiuočiams, pats buvo nuo jų priklausomas, nedaug trūko, kad apskritai nebeliktų kam priešintis. Žemaičiai nepasidavė, kovojo. Per Durbės mūšį žuvo 150 ordino riterių (tai aukštutinis sluoksnis, tik jo atstovai ir buvo skaičiuojami). Palyginkime: Žalgirio mūšyje žuvo 200 Vokiečių ordino riterių. Vadinasi, Durbės mūšis dydžiu ne ką mažesnis.
Grėsė prūsų likimas
- Lankantis Latvijoje labai nustebino jaunų latvių istorijos entuziastų įkurta stovykla, kur jie didžiuodamiesi atkūrinėja Livonijos riterių gyvenimą, savo užkariautojų nelaiko priešais...
- Tokių panašių tendencijų kaip Latvijoje kartais pasigirsta ir Lietuvoje. Ir apie Žalgirio mūšį sakoma, esą be reikalo čia mes priešinomės vokiečiams, kovojome, juk ten Vakarai, kultūra... Tačiau tokie svarstymai kyla nesuvokiant kas svarbiau: ar kad mes išlikome kaip tauta, ar kad čia būtų gyvenę vokiečiai ir klestėtų jų kultūra. Tokių planų jie turėjo. Nors prūsai nebuvo fiziškai išnaikinti, per ilgesnį laiką visiškai asimiliavosi. Latvius išgelbėjo kolonizacijai kelią užstojusi Lietuva. Juk sausumos kelias į Latviją ėjo per Lietuvą, tad vokiečių valstiečiai į naujas žemes masiškai keltis negalėjo. Lietuva, apgynusi savo valstybingumą, perkirto vokiečių valdas. Jei ne tai, Latvijos laukė prūsų likimas.
Ordino krizė
- Vokiečiai turbūt dar bandė tą nepriklausomą žemės lopinėlį sunaikinti?
- Po Žalgirio mūšio kryžiuočiai jau nelabai turėjo jėgų. Nors bandė, karinės ir diplomatinės kovos dar truko iki pat 1422 metų, kai buvo sudaryta Melno taika.
Kryžiuočių ordiną ištiko finansinė ir ideologinė krizė. Mėginimai ją įveikti, mokesčių didinimas gyventojams nelabai patiko, tad 1453 metais prieš ordiną kilęs nepasitenkinimas baigėsi sukilimu. Daugelis Prūsijos miestų paskelbė pasiduodantys Jogailos sūnui Kazimierui Jogailaičiui. Lenkija įsitraukė į naują kovą su vokiečiais. Karas baigėsi tuo, kad pusė teritorijos (kartu su kryžiuočių sostine Marienburgu) buvo prijungta prie Lenkijos, ordino magistras tapo Lenkijos vasalu.
- Ar tuo Kryžiuočių ordino veikla ir baigėsi?
- Kartais klaidingai traktuojama, kad 1525 metais, kai ordino magistras Albrechtas atsimetė nuo Vokiečių (kitaip vadinamo Kryžiuočių) ordino, baigėsi jo veikla. Tačiau iš tikrųjų jis nenustojo egzistuoti. Nors neteko Prūsijos, jis veikė Livonijoje. Po kelių dešimtmečių Livonijos magistras taip pat atsimetė nuo vokiečių, pasidavė Lietuvai ir Lenkijai. Netekęs Prūsijos ir Livonijos Vokiečių ordinas egzistavo Vokietijoje. Čia turėjo įvairių neteritorinių valdų - vienuolynų, keletą pilių. Ir tik XIX amžiaus pradžioje, užimdamas Vokietiją, jį panaikino Napoleonas.
Austrijoje šis ordinas išliko iki mūsų dienų, centrinė jo būstinė yra Vienoje, netoli Katedros. Dabar tai ne karinis, o tik paprastas katalikų vienuolių ordinas, kurio nemažą dalį sudaro moterys.
Beje, iš trijų didžiausių viduramžiais Palestinoje įkurtų karinių vienuolių riterių ordinų išliko du - Vokiečių ir Joanitų, šiandien tebeveikiantis Maltos ordino vardu. Trečiąjį - Tamplierių ordiną - XIV amžiuje panaikino Prancūzijos karalius, apkaltinęs jį visokiomis erezijomis.
- Popiežius Jonas Paulius II viešai yra atsiprašęs dėl Kryžiaus žygių, juos pripažino klaida. Kaip vertinti tebeveikiančius ordinus?
- Popiežius turėjo galvoje Kryžiaus žygius į Palestiną, tačiau galima traktuoti, kad tai buvo ir atsiprašymas dėl Kryžiaus žygių apskritai. Nepanaikinti ir dabar tebeveikiantys ordinai yra Katalikų bažnyčios sudėtinė dalis. Jei žmonės stoja į šiuos ordinus, manau, jie yra susipažinę su jų istorija. Jau pats stojimas į juos reiškia, kad gerbiami ordinų praeities darbai, jų istorija verta tęstinumo. Tik, pavyzdžiui, Maltos ordinas, vadinamieji joanitai, anksčiau Lietuvoje neveikė, nes Kryžiuočių ordinas Baltijos kraštuose nepripažino jokios konkurencijos, visus kitus, kurie čia mėgino kurtis, arba išstūmė, arba prisijungė - monopolizavo kryžiaus žygius į Lietuvą.
Vokiečių ordinas buvo uždarytas tik 1938-1945 metais. Hitleris irgi nemėgo konkurencijos. Šiuo metu veikiančio ordino tikslai yra taikūs, vienuoliai užsiiminėja labdara.
Rašyti komentarą