Milijardinė miškų vertė – masalas medienos magnatams

Kelmas  (Andriaus Petrulevičiaus nuotr. | Alfa.lt)

Kelmas (Andriaus Petrulevičiaus nuotr. | Alfa.lt)

Lietuvos miškų vertė per du atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečius stipriai išaugo. Ypač svarbu, kad jos nesumenkino ekonominės krizės, reformos bei kiti nepalankūs vėjai. Specialistų skaičiavimais, vien nuo 2000 metų valstybinių miškų medienos vertė padidėjo daugiau nei 1 milijardu litų, o visos kitos vertės – kelis kartus.

Tai džiugina miškininkus, visuomenę, valstybės vadovus, beje, milijardai masina ir įvairius veikėjus, kurie gviešiasi kito uždirbto gero. Nieko keisto, kad valstybiniai miškai – dažnas medienos magnatų ir kitokių verteivų taikinys, o apie valdymo reformas vėl paprastai prabylama po rinkimų. Su jų idėja aktyviai varstant naujų valdininkų duris siekiama politinio palankumo, o svarbiausia – kėdžių, kurios leistų karaliauti valstybės miškuose ir milijardus perpumpuoti į nuosavą kišenę.

Pastaruoju metu tokius demaršus miškininkai ypač jaučia, nes kitas ūkio šakas stipriai nustekeno krizė, merdėja eksportas ir pramonė, o čia ošia milijardinis lobis – tik išsikovok kirvį!

Kirsti būtų ką

Vien per pastarąjį dešimtmetį šalies miškingumas padidėjo nuo 30,9 proc. iki 32,9 proc., brandžių medynų tūris nuo 73,7 mln. iki 94,6 mln. kubinių metrų. Valstybinių miškų plotas per dešimtmetį išaugo 63 tūkst. ha, arba 6 proc., o medynų tūris – 25 mln. kub. metrų. Miškų urėdijos per dešimtmetį savo lėšomis įveisė per 10 tūkst. ha naujų miškų, didžiules lėšas skyrė miško keliams tvarkyti.

Per šį laiką iš esmės pasikeitė ir sodmenų auginimo, miško priežiūros, apsaugos bei medienos ruošos technologijos, įsigyta moderniausios technikos.

Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos duomenimis, šiuo metu miškai užima daugiau kaip 2 mln. ha, iš jų valstybinės reikšmės miškai – 1,2 mln. ha, arba pusę mišku apaugusios žemės, beveik 35 proc. miškų (per 800 tūkst. ha) yra privatūs, o likusioji dalis rezervuota nuosavybės teisėms atkurti.

Beveik 20 proc. šalies medynų yra brandūs, o pokariu tokių tebuvo vos 9 proc. Tad išaugintas ir išpuoselėtas didžiulis lobis. Pagrindinė jo dalis – valstybiniuose miškuose, nes jie buvo labiau tausojami ir atkuriami, be to, nemažai valdų juose užima ir saugomos teritorijos. Deja, privačiose valdose vienu metu labiau vaikytasi vienadienės naudos ir kirsta daugiau, tad jose laukinis kirtimas iš esmės jau baigtas, o valstybiniuose plotuose dar yra į ką pasižvalgyti – apie 70 proc. jų sudaro ūkiniai miškai.

Pastaraisiais metais valstybiniuose miškuose buvo iškertama 3,6–3,7 mln. kub. metrų medienos, iš jų, statistikos duomenimis, mūsų šalis eksportuoja tris kartus mažiau medienos nei kaimyninės valstybės. Išvežti ją vien kaip žaliavą, nesukūrus pridėtinės vertės, neracionalu.

Valstybės turtas patrauklus

Generalinė miškų urėdija ir jai pavaldžios miškų urėdijos iš pelno besivaikančių medienos perdirbėjų patiria nuolatinį spaudimą kirsti daugiau, medieną jiems parduoti pigiau arba tiekti skolon. Tokia praktika buvo įprasta, kai miškų ūkiui per savo statytinius dirigavo anksčiau ypač galingo koncerno „Vakarų medienos grupė“ (VMG) vadovas Sigitas Paulauskas. Didieji medienos perdirbėjai, gaudami medieną skolon, urėdijoms liko skolingi daugiau nei 50 mln. litų.

Ypač privatus verslas valstybiniuose miškuose klestėjo, kai Generalinei miškų urėdijai vadovavo S. Paulausko proteguojamas veikėjas Gintaras Gibas. Jis leido VMG valdomoms įmonėms parduoti medieną net tuomet, kai koncerno skolos siekė per dešimt milijonų litų. Koncerno vadovo ir medienos pramonės asociacijos „Lietuvos mediena“ prezidento S. Paulausko svajonė – vėl šeimininkauti valstybiniuose miškuose. Jis siūlo šį ūkį perimti iš dabartinių urėdijų ir tvarkyti koncesijos pagrindu – esą pagal ilgalaikes sutartis privatūs medienos perdirbėjai galėtų kirsti tam tikrą kiekį valstybinio miško ir už jį mokėti iš anksto rinkos kainomis.

Įkelti koją į miškus būtų kur kas lengviau, jei į generalinio miškų urėdo kėdę vėl atsisėstų G. Gibas, kurią jis užėmė 1996 m., o vėliau tapo generalinio urėdo pavaduotoju, Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškų išteklių ir miškotvarkos skyriaus viršininku. Aplinkos ministerijai uždraudus medieną tiekti į skolą, už „nuopelnus“ 2002 m. G. Gibą priglaudė VMG valdoma „Klaipėdos mediena“, kur jis dirbo gamybos aprūpinimo direktoriumi, po metų – UAB „Vakarų medienos grupės prekyba ir servisas“ direktoriumi.

Beje, ne viskas VMG koncerne G. Gibui gerai klojosi, esą pasiųstas pasimokyti verslo į Kaliningradą ten jis sugebėjo supūdyti šimtus kubinių metrų beržo medienos. Karjeros viršūnę šis veikėjas pasiekė kaip Darbo partijos narys – 2004-ųjų pabaigoje tapo Vilniaus apskrities viršininku, bet po nepilnų dvejų metų jam teko nutūpti Pagirių šiltnamių bendrovėje, kur padirbėjo direktoriaus pavaduotoju, dar vėliau – UAB „Traidenis“ komercijos direktoriumi.

G. Gibas – ir vienas iš Vilniaus apskrityje veikusios UAB „Balogenas“ steigėjų. Šiai bendrovei jis ieškojo medienos pirkėjų užsienyje, ypač nemažai žaliavinės medienos buvo išvežta į Švediją. Ši veikla baigėsi skandalingai – dėl 1,1 mln. litų Miško fondo lėšų iššvaistymo, kuriuos už švedams nepatiektos, tačiau iš urėdijų išvežtos medienos kiekį padengė Vilniaus miškų urėdija, vyko ilgi teisminiai procesai, be to, dar 1,6 mln. litų išgaravo kaip urėdijos Akmenytės cecho išlaidos. Tuometinį Vilniaus miškų urėdijos vadovą Juozą Dingelį liudytoju byloje buvęs G. Gibas gynė: esą sutarčių su Švedijos firma sudarymu buvo suinteresuota Miškų ūkio ministerija, jos buvo valstybinės svarbos. G. Gibas iš šios medienos eksporto bylos išplaukė sausas.

Iš naujo įsitvirtinti aukštame valdiškame poste G. Gibas bandė prieš pat 2008-ųjų rinkimus į Seimą. Pritariant Lietuvos miško savinininkų asociacijai jis tapo tuometinės žemės ūkio ministrės Kazimiros Danutės Prunskienės patarėju miškų klausimais. K. D. Prunskienę, į rinkimus ėjusią su Valstiečių liaudininkų sąjungos lyderės vėliava, privačių miškų savininkai ir stambieji medienos perdirbėjai palaikė kaip galimos miškų reformos vykdytoją. Ji pritarė siūlymams miškų valdymą iš Aplinkos ministerijos perduoti Žemės ūkio ministerijai, supaprastinti miško pavertimo kitomis naudmenomis tvarką, sujungti veikiančias urėdijas į vieną ir pan.

Ypač pretendentus į naujas miškų valdas viliojo rinkiminis saldainiukas – atkurti nuosavybę brandaus valstybinio miško plotuose. Taip norėta išdalyti net 50 tūkst. ha valstybinio miško. Vis dėlto, rodės, ranka pasiekiami troškimai žlugo – K. D. Prunskienė į Seimą nepateko, o ministrės dovanų krepšį per rinkimų šou ne visuomet vykusiai nešiojęs G. Gibas vėl liko be portfelio. Bet ne be pretenzijų į solidžią valdišką kėdę...

Kas gali paneigti, kad generalinio miškų urėdo pareigybė šio veikėjo vėl nevilioja? Ypač kai tokį savą į ją stumia esą dėl aukštų medienos kainų ir nedėkingų urėdijų kelias įmonės į bankrotą jau nuvaręs S. Paulauskas. Su keliasdešimt milijonų litų skolų už valstybinę medieną bankrutavo „Klaipėdos mediena“, vėliau Šilutės rajone veikusi „Iterflex“, UAB „Girių bizonas“ pirmtakė „Eglė“, „Rietavo baldai“ ir kitos VMG valdomos bendrovės. Dauguma jų medieną gavo skolon, jau stovėdamos ant bankroto slenksčio ir žinodamos, jog pinigų urėdijoms negrąžins. Vienas tokių dosniųjų – ir buvęs Ignalinos miškų urėdas Vergantas Valiukas. Jis su S. Paulausku kūmai, bičiulystę sutvirtina ir gretimos vilos Labonoro girioje. Tad V. Valiukas jam irgi tiktų į bendražygius. Jau dabar V. Valiukas giriasi, kad S. Paulauskas padarė bajorišką gestą – padovanojo jam dešimt žirgų. Matyt, už nuopelnus.

Tuo tarpu Generalinė miškų urėdija V. Valiuką kaltina neteisėtu apvaliosios medienos pardavimu ir didelės vertės valstybės turto iššvaistymu, taip pat neteisėta veikla vykdant medelyno išplėtimo darbus, savavališku valstybinės reikšmės miško kirtimu, neteisėtomis statybomis ir apmokėjimu rangovams už neatliktus darbus. Generalinė urėdija kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl buvusio urėdo veiksmų dėl didelės vertės valstybės turto iššvaistymo ir dar vieną kreipimąsi rengia dėl galimos nusikalstamos veikos ar neveikimo saugant valstybinės reikšmės miškų statusą.

Vertę miškams uždirbo kompleksinio ūkininkavimo modelis

Specialistų nuomone, gerų rezultatų miškininkams leido pasiekti tinkamas kompleksinio ūkininkavimo modelis. Po reformų, kurios daugiau siūbavo valdžios viršūnėse ir ministerijose, dabar Genaralinė miškų urėdija vadovauja 42 urėdijoms. Šie ūkiniai padaliniai sugebėjo atsispirti reformų uraganui, pertvarkas vykdyti nuosaikiai, sustiprėti bei nuolat investuoti į techninį ūkį bei miškų priežiūrą.

1996 m. buvo įsteigta Generalinė miškų urėdija, kuriai pavestos ūkinio miškų valdymo funkcijos, o už strateginį vadovavimą atsakinga buvo Miškų ūkio ministerija. Po dvejų metų miškų valdymas buvo perduotas Žemės ūkio ministerijai, įsteigiant joje Miškų ūkio departamentą, dar po poros departamentas perkeltas į Aplinkos ministeriją.

Specialistų teigimu, šie pavaldumo pertvarkymai nebuvo itin skausmingi, tad konkrečiai miškams žalos nepadarė. Gana darnią miškų ūkio plėtrą per permainas užtikrino funkcijų kompleksiškumo išsaugojimas, nors buvo mėginimų atskirti miškų atkūrimą, priežiūrą bei apsaugą nuo ruošos. Esą miško ruoša – ūkinė veikla ir valstybei nederėtų ja užsiimti. G. Gibas, kuris giriasi, kad greitu laiku taps generaliniu miškų urėdu, siūlo valstybinėms urėdijoms užsiimti miško atkūrimu ir priežiūra, o kirtimu – privatiems medienos ruošėjams.

Labiausiai suinteresuoti išdraskyti miškų ūkio kompleksą visuomet buvo stambūs medienos vartotojai bei užsienio kapitalo įmonės. Tokių reformų šalininkai siekė reguliuoti medienos kainas bei padidinti kirtimus. Beje, prastesnė medienos apskaita ir kontrolė jau parodė ūkininkavimo privačiuose miškuose klaidas – šis sektorius nukentėjo nuo nelegalių lentpjūvių bei medienos verteivų.

Šiandien diskusijose apie tolesnį miškų ūkio valdymą aktyviai peršamas vienos miško ruošos įmonės modelis sujungiant visas 42 urėdijas. Esą tai duotų didžiausią ekonominę naudą. Bet yra ir kita medalio pusė – daryti įtaką vienai įmonei daug lengviau nei savarankiškoms urėdijoms.

Neseniai pasigirdo dar radikalesnių siūlymų – Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), iki šiol nesidomėjęs miškininkystės problemomis, pasiūlė ūkinės paskirties miškus, kurie sudaro beveik 72 proc. visų miškų, privatizuoti. LLRI ekspertų nuomone, valstybei reikėtų palikti tik išskirtinius objektus ir gamtos paminklus. Tokie drastiški siūlymai sukėlė aštrias diskusijas.

Paskutinę reformą Generalinė miškų uredija baigė prieš trejus metus, efektyvaus darbo paieškos tęsiamos ir dabar. Per tą laiką daug kas patobulinta, modernizuota, darbuotojų skaičius jos sistemoje nuo 15 tūkst. sumažėjo iki 4 tūkst., iš jų pusę sudaro darbininkai, kitą dalį – tarnautojai.

Valstybinių miškų valdytojai nesutinka su kaltinimais, kad jie dirba blogai, o valdymo sistema atgyvenusi ir veikia neefektyviai. Esą konkrečius rezultatus rodo skaičiai ir auganti vertė, kuri labai parūpo lengvo pelno mėgėjams. Tokiems įsibrauti į miško tankmę lengviausia su nepagrįstais kaltinimais ir revoliucinių reformų vėliava.

 

alfa.lt

Nusiųsk draugui:
    Išsaugok ir skaityk vėliau:

Taip pat skaitykite:

Alfa TV

Susijusios naujienos

Populiariausios naujienos