Ozolas: 2030-ieji, Lietuva: ant namų slenksčio

Romualdas Ozolas (R. Vilimo nuotr.) (© BFL)

Didieji finansiniai poslinkiai jau įvykę: įvestas naujas pasaulinis piniginių atsiskaitymų vienetas (doleris, euras, juanis ir rublis yra labiausiai vertinamos nacionalinės valiutos), įsteigta Pasaulio bankų reguliavimo taryba ir Emisijos valdyba bei Pasaulio finansinio solidarumo fondas. Ekonomika iš vartojimo pasukusi į tausojimo ekonomiką, ir nors naujųjų technologijų bei atsinaujinančių šaltinių energetika dar nėra pakeitusi naftos ir dujų, energetikos regionalizavimas ir decentralizavimas laikomas prioritetine visos pasaulio ekonominės ir ūkinės veiklos kryptimi.

Su klimato pokyčiais ypač paaštrėjo geriamo vandens problema. Sistemiškas apsirūpinimas maistui tinkamu vandeniu yra rimtos ūkio ir prekybos šakos.

Pasaulio ūkinę veiklą valdo 3G - Kinija, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Jungtinės Europos Valstybės. Pastarąsias sudaro Vokietija, Rusija, Prancūzija ir Lenkija, savo vidines įtampas ir tarpusavio trintis kompensuojančios galia priešintis dar sunkiau prognozuojamiems Pietums, baigiantiems vienytis į Islamo valstybių sąjungą.

Greta Izraelio jau egzistuoja savarankiška Palestinos valstybė. Žydų ir musulmonų priešprieša aptramdyta, ir islamas yra sutelkęs jėgas kultūrinei ekspansijai į Europą. Tam itin paranki prieš ketvertą dešimtmečių pradėta naujoji Europos regionalizacija, numačiusi etnines ribas ignoruojančius suvienijimus, išvirtusius į europinės civilizacijos „paribių civilizacijas“. Europos Sąjungos pavadinimu jos egzistuoja kaip „grynosios Europos“ palydoviniai padaliniai: Viduržemio jūros sandrauga (Asamblėja), Pietų Europos konfederacija, Baltijos jūros šalių susivienijimas (Taryba).

Po to, kai buvo sunaikinta didžioji dalis Lenkijos nacionalistinio elito ir nebeliko rimtesnių kliūčių įsiviešpatauti liberalams, Rusija, dar laidotuvių dieną sugebėjusi iš JAV perimti Didžiosios Lenkijos kūrimo svertus, Europos Naujosios tvarkos kūrimo procese užėmė vadovaujantį vaidmenį. Lietuva ir Karaliaučius dar tebėra pilkoji zona, tačiau Vakarų Baltarusijos ir dalies dešiniakrantės Ukrainos pripažinimas lenkų veiklos erdvėmis Lenkiją visiškai tenkina.

Paneuropinius Rusijos ir Vokietijos veiksmus sąlygojo du faktoriai: pirma, Vokietijai (ir visai Vakarų bei Vidurio Europai) reikia Rusijos žaliavų, Rusijai - Europos technologijų ir kapitalo; antra, Kinijos ekspansija į Sibirą. Tolimųjų Rytų Respublikoje jau dominuoja Kinija, o trys Sibiro respublikos su Rusija susijusios konfederaciniais ryšiais. Europos Sąjunga ribojasi Uralo kalnais, su Sibiru, kaip to iš Kinijos reikalauja JAV, palaikydamos paribio civilizacijos kultūrinius ryšius ir ekonominį bendradarbiavimą. Jame tolydžio vis didesnį vaidmenį vaidina Kinija ir Kurilų salas atsiėmusi Japonija.

Lietuvos geopolitiniame žemėlapyje nematyti. Joje gyvena apie 1,5 milijono lietuvių, per 1 milijoną imigrantų, plūstelėjusių daugiausia iš Rytų. Pietryčių Lietuvą ir Vilnių tolydžio kolonizuoja lenkai. Po nesėkmingo Lietuvos liberalų bandymo atkurti Abiejų Tautų Respubliką įtampa Lietuvoje padidėja iki etninių susirėmimų. Kompromisas pasiekiamas lietuviams sutikus, kad Lietuvos dokumentuose Lietuvos lenkai rašytųsi lenkiškai, Lenkijai savo ruožtu pripažinus, kad 1920 m. Pietryčių Lietuva su Vilniumi ir „Suvalkų trikampiu“ buvo okupuotos. Vengdami neramumų, kurie kenkia jų valdomų rekreacinių Rytų Lietuvos rajonų turizmo, „Mažeikių naftos“ ir Klaipėdos uosto verslams, Lietuvos rusai palaiko gynybines lietuvių pozicijas.

Visą dviejų dešimtmečių politinę Lietuvos diferenciaciją varo trys veiksniai: pasipriešinimas vis akivaizdesnei lenkų ekspansijai, bandymai suvaldyti imigrantų plūdesį ir nacionalinės pastangos geriau pasinaudoti JEV parama, pagal naująją Berlyno sutartį teikiama „antrojo greičio“ Baltijos regiono valstybėms, taip pat - asocijuotais Europos Sąjungos ryšiais. Politinės paramos Lietuvos liberalai tradiciškai ieško Didžiojoje Lenkijoje, socialdemokratai orientuojasi į Baltijos jūros regiono socializmą, nacionalistai veikia susivienijime „Už tautų Europą“.

Lietuva atsiliko nuo europinio nacionalizmo tempų, tačiau trečiajame dešimtmetyje pasiekia istorinį politinės sąmonės pokytį: 2024 metų Seimo rinkimus laimi koalicinis Lietuvių tautinis centras ir kartu su Ūkininkų bei Šeimų partijomis sudaro nacionalinę vyriausybę, kuri, svarbiausiais tikslais laikydama gimstamumą bei lietuvių grįžimą Lietuvon, pradeda radikalią valstybės pertvarką, turinčią garantuoti nacionalinių galių atkūrimą.

2030-aisiais du trečdalius energijos Lietuva gamina Elektrėnų šiluminėje, degindama rusišką mazutą, trečdalį - Lietuvos verslininkų konsorciume „Vėjo malūnai“. Nedidelis modernus žvejybos laivynas sugeba išnaudoti limitus visuose pasaulio vandenyse. 1 500 stambių ūkininkų aprūpina visais reikalingais maisto produktais. Lietuvos eksporto šaka jau geras dešimtmetis yra aukštosios technologijos. Lietuva yra pagrindinis saulės jėgainių gamintojas Kinijai ir Afrikos respublikoms.

Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių universitetai sėkmingai konkuruoja pasaulio aukštųjų mokslų rinkoje. Praktinėms nacionalinėms reikmėms efektyviai tarnauja kolegijų sistema, sukurta padedant Lietuvos mokslų akademijai.

Po atmintinos ir pamokomos Pasaulio kultūros sostinės aferos Vilnius natūraliai auga į ryškų kultūros centrą, žinomą dėl „Ars“ tradicijos tąsos šiandieniniame pasaulyje.

Trečiajame dešimtmetyje susiformuoja Vilniaus filosofinė mokykla, tęsianti gyvenimo filosofijos tradicijas ir sprendžianti tautų ir pasaulio išlikimo problematiką. Asmens kokybe ji laiko ne išlaidavimą, o kūrybišką darbą, kultūros - etninių pradmenų universalizavimą, o politikos priederme - tautos atsakomybę už savo teritorijos vandenų ir miškų sistemų gyvastingumą. Filosofai, panašiai kaip ir XX amžiaus pabaigos Atgimime, yra varomoji dvasinė Lietuvos gyvenimo racionalizavimo pajėga. Jų dėka Europos filosofų kongreso pastangomis Visuotinė žmogaus teisių deklaracija papildyta žmogaus atsakomybės nuostatomis, o Jungtinės Tautos baigia tikslinti Lietuvos pasiūlytą Tautų teisių deklaraciją.

Lietuvių tautą konsoliduoja siekis išsilaisvinti nuo priklausomybės bet kuriai - Rytų, Vakarų, Pietų ar Šiaurės - politinei orientacijai bei įtakai ir, suvokus žmogaus buvimo priklausomybę nuo Žemės gyvastingumo, atrasti tautos kilmės vietą - Lietuvą - kaip vienintelę pasaulyje lietuviams gyventi bei už ją atsakingais būti skirtąją vietą. Iš atsakomybės jai - brandi asmens laisvė ir gyvybinga kultūra.

2030-aisiais lietuviai jau atsisukę veidu į Lietuvą ir pasirengę grįžti namo iš Vakarų, panašiai kaip 1980-aisiais buvo pasirengę sugrįžti iš Rytų. Lietuva subrendusi pačiai didžiausiai savo pergalei - galutiniam dvasiniam išsivadavimui ir brandžiai asmens laisvei.

BNS

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama

Taip pat skaitykite: