Į darbą biure ir į teismo posėdžius jis mėgsta lėkti ne automobiliu, o savo baltutėliu motoroleriu, sako taip greičiau ir pasistatyti jį daug paprasčiau. Dar jis pasakoja kaip lietuviškai kalbėti pirmą kartą išmoko Vasario 16–osios gimnazijoje, o antrą – Vokietijos kalėjimuose. Hamburge gyvenantis advokatas Robert Funk vis dažnesnis svečias Lietuvoje. Roberto močiutė kaskart vis klausia kuo vardu toji, pas kurią jis skrenda į Lietuvą, o jis man aiškina, kad tiesiog jaučia sunkiai žodžiais nusakoma ryšį su Lietuva ir labai myli šią šalį. Aš pastebiu, kad kalbėdamas apie vokiečius jis neretai juos pavadina „jie“, „tie vokiečiai“, tarsi pats nebūtų vienas jų. Dar Robertas sako, kad jo nuomonės apie lietuvius jokiu būdu nesugadino būriai klientų mūsų tautiečių, kurie į Vokietijos teisėsaugos akiratį pakliūna toli gražu ne už pačius geriausius darbus.
O kai su aukštaūgiu, tamsiaplaukiu savo pašnekovu žingsniuoju Vilniaus gatvėmis stebiu kaip jį žvilgsniu perveria bent kas antra moteris. Prisėdus pasikalbėti kavinėje irgi tas pats.
Tad mūsų pokalbis sukosi ne tik apie tai kaip jį vaikystėje sulietuvino, apie tai, kokius nusikaltimus dažniausiai daro lietuviai Vokietijoje, bet ir apie tai, kuo, jo manymu, jis taip žavi Lietuvos moteris (mat pats pripažino, jog Vokietijoje tiek ir tokių moteriškų žvilgsnių jo nepalydi).
Kur tavo lietuviškumo šaknys? Iš kur tavo lietuviška kilmė?
Ištikro visai nesu lietuvis, bet gal šito geriau neminėti (šypsosi – aut. past.). Mano senelis buvo iš Tauragės. Jis po karo pabėgo į Vokietiją ir ten sutiko mano senelę. Bet mano senelė jau turėjo dukrą – mano mamą. Bet šitas senelis man visada buvo pats tikriausias senelis, nes kito nepažinojau ir net nelabai žinojau būdamas vaikas, kad mano senelė anksčiau yra turėjusi kitą vyrą. Senelis labai daug kalbėdavo apie savo Tėvynę ir jau vien dėl to man Lietuva buvo įdomi. Kai man buvo 12 metų, gyvenau su savo seneliais, nes mano mama kažkur buvo dingusi. Seneliams darėsi sunku manimi rūpintis, todėl reikėjo rasti internatinę mokyklą, kur galėčiau ir mokytis, ir gyventi. Senelis žinojo, kad veikia tokia Vasario 16-osios gimnazija ir išsiuntė mane ten.
Ir ten iš tavęs padarė lietuvį?
Taip (juokiausia – aut. past.). Visi visą dieną kalbėjo tik lietuviškai, tai nieko kito neliko kaip tik pačiam išmokti. Laisvalaikis, pamokos – viskas vyko lietuviškai.
O prieš nuvažiuodamas į gimnaziją nors vieną žodį lietuviškai mokėjai?
Net „labas“ pasakyti nemokėjau.
Kaip tuomet tau sekėsi pačioje pradžioje? Pamoka vyksta, o tu sėdi ir nė žodžio nesupranti.
Kai esi jaunas, tai nėra problema, nes labai greitai gali išmokti naują kalbą. Galima sakyti gavau tokį labai intensyvų lietuvių kalbos kursą ir greitai išmokau.
O tau pačiam, kaip vaikui, neatrodė keista, kad gyvendamas Vokietijoje turi mokytis lietuvių kalbos, ja kalbėti per pamokas ir su draugais po pamokų?
Gimnazija buvo tarsi atskiras, uždaras mažas pasaulis. Kaip sala. Mums visai nebuvo įdomu kas vyksta šalia to mūsų pasaulio. O lietuviškai norėjau išmokti tam, kad galėčiau suprasti kas darosi tame mūsų pasaulyje. Gimnazija įsikūrusi tokiame mažame miestelyje, seniau vokiečiai į ją neidavo, mokėsi tik lietuviai, turėjai turėti kažkokių lietuviškų šaknų, kad į ją priimtų. Todėl to miestelio vaikai negalėjo lankyti mūsų gimnazijos ir dėl to nelabai mus mėgo. Apskritai jiems nepatiko, kad stovėjo ta mūsų internatinė mokykla, kur mokėsi paaugliai, kurie kartais kokiuose krūmuose išgerdavo ir pan. Lygiai ir mums tas miestelis nekėlė jokių simpatijų, galvodavom: Ai, tie vokiečiai...
Sakai: tie vokiečiai...
Bet tikrai taip buvo (juokiasi – aut. past.).
O kaip nutiko, kad pradėjai dirbti su klientais lietuviais?
Vieną dieną man paskambino lietuvių kalbos vertėja, tokia Živilė, dirbanti Hamburge. Ji mane pažinojo iš lietuvių bendruomenės. Živilė pasakė, kad jai skambino vieno įkalinto lietuvio giminės ir prašė padėti surasti gerą ir patikimą advokatą. Ilgai nebuvau kalbėjęs lietuviškai, bet apie tai net nepagalvojau. Nuvykau į kalėjimą, bandžiau kalbėti su tuo žmogum lietuviškai, bet beveik neįstengiau. Ir labai pats ant savęs supykau, kad taip užmiršau lietuvių kalbą. Nors buvau kokį dešimt metų visai ja nekalbėjęs.
O kodėl tokį ilgą laiko tarpą nekalbėjai lietuviškai?
Nes pabaigęs gimnaziją, išvykau studijuoti į Ameriką, paskui labai mažai kontaktų beturėjau su lietuvių bendruomene. O dabar lietuviškai vėl išmokau kalėjime. Manau, tai nemažas pliusas tiek klientams, tiek man pačiam, kad nereikia bendrauti su žmonėmis per vertėjas, tik tarp keturių akių. Kai dalyvauja vertėjos, klientai sunkiau atsiveria.
Dar prisimeni ką buvo tas tavo pirmasis lietuvis klientas padaręs? Jo pavardės neminėsime.
Neprisimenu.
Sakai, kad pyktelėjai ant savęs, kad pamiršai lietuvių kalbą. Bet ką darei, kad vėl galėtum ja kalbėti? O gal ji savaime sugrįžo, kai ėmė plėstis lietuvių klientų ratas?
Pamenu, kad nuėjau pas tą klientą ir bandžiau kalbėtis, bet nelabai sėkmingai. Tada kitą kartą pasikviečiau jau minėta vertėją Živilę. Bet man buvo gėda prieš ją. Ir kai ji vertė mano žodžius į lietuvių kalbą, suprasdavau, kad gi galėčiau pats tai pasakyti. Ir lietuvių kalba sugrįžo besipraktikuojant, vėl bandant kalbėti. Be to, paprašiau savo giminaičių iš Tauragės atsiųsti man pora knygų, iš kurių galėčiau pasimokyti. Tada internetas dar nebuvo taip paplitęs, tai juo naudotis kalbos tobulinimui negalėjau.
Tai tikrai, nors ir ironiška, bet kaip pats sakai, antrą kartą lietuvių kalbą išmokai kalėjime.
Iš tikrųjų (juokiasi – aut. past.).
Pirmą kartą gimnazijoje, o antrą – kalėjime.
Su kokiomis lietuvių klientų bylomis dažniausiai susiduri? Į kokius nusikaltimus dažniausiai mūsų tautiečiai įsivelia?
Anksčiau dažniausiai įkliūdavo su cigarečių kontrabanda – veždavo iš Lietuvos paslėpę sunkvežimiuose. Labai daug susiduriu su automobilių vagystėmis. Bet ir jų dabar mažiau. Paskutinius trejus metus labai vagiamos automobilių navigacinės sistemos. Labai nedaug pasitaiko įsipainiojusių į narkotikų „verslą“. Dar mažiau dėl prievartavimų ar pan. Tokių beveik visai nebūna. Dažniausios visgi yra vagystės.
O vagystės iš namų?
Nelabai. Būna, bet retai. Dažniausiai lietuviai vagia labai brangius automobilius ir automobilių dalis.
Nužudymai, kūno sužalojimai?
Būna, bet tikrai labai retai.
Lietuviai pagal savo nusikaltimus skiriasi nuo kitų tautybių nusikaltėlių, kad ir nuo tų pačių vokiečių?
Galima taip sakyti. Skiriasi jau vien dėl to, kad jie specialiai atvyksta į Vokietiją tam, kad padarytų kažkokį nusikaltimą. Ir tai vokiečiams labai nepatinka. Jei vokietis eina vogti, tai jis savas, nieko nepadarysi. O kai atvyksta specialiai tam, kad vogtų, jau visai kas kita. Ir lietuviai labai dažnai atvyksta jau suplanavę nusikaltimą, apsistoja kokiame pigiame bute visa gauja, miega ant žemės. Jie atvažiuoja kaip į darbą. Atvyksta kokioms keturioms – šešioms savaitėms „dirbti“. Dažnai būna, kad jie nuomojasi sandėlį, kur slepia vogtus automobilius ir patys tuose sandėliuose miega, gyvena. Jeigu dar turi pinigų, nusiperka maisto, jei nebe – pasivagia iš prekybos centrų. Mat dažniausiai jiems už atliktą „darbą“ sumoka tik tada, kai jie grįžta į Lietuvą.
Tad išskirtinumas tas, kad atvyksta daryti nusikaltimo specialiai ir, kad tai labai nepatinka vokiečiams.
Bet gal atvažiuoja ne tik lietuviai, gal ir lenkai, rumunai ar kitų naujųjų Europos Sąjungos šalių piliečiai tą patį daro? Ar čia tik mūsų specializacija?
Navigacijos sistemų vagystės galima sakyti jau tikrai yra mūsų specializacija. Bet daryti nusikaltimų, aišku, atvažiuoja ir iš kitų kraštų. Pavyzdžiui, rumunai specializuojasi vogdami pinigus per bankomatus.
Kokia lietuviška byla tau įsiminė labiausiai?
Sunku išskirti. Vieną bylą turėjau Liubeke. Ten pora lietuvių atplaukė burlaiviu. Burlaivis buvo tiek prigrūstas cigarečių, kad beveik nuskendo. Visas burlaivio vidus buvo pilnas cigarečių dėžių, jie patys miegojo kažkaip ant tų dėžių, ten buvo gal dešimt centimetrų likę iki viršaus. Kai jie išplaukė su tom cigaretėm iš Lietuvos, vokiečiai jau viską žinojo ir laukė jų, sekė juos su malūnsparniu ir pan.. Kai jie atplaukė į mūsų uostą ir buvo sučiupti, ėmė aiškinti, kad cigaretes rado pakeliui, plaukdami jūra.
Dabar turiu irgi vieną labai įdomią bylą. Vienas vyrukas iš Lietuvos buvo sulaikytas su narkotikais automobilyje. Policija jį sustabdė ir pagal kvapą suprato, kad jis mašinoje turi marihuanos. Apžiūrėję automobilį, rado durelėse paslėptą kilogramą marihuanos. Jis buvo nuteistas, prisipažino kaltas, jo automobilis buvo konfiskuotas. Bet po teismo tą mašiną grąžino, o čia jau stebuklas, nes taip labai retai nutinka. Bet pasirodo, kad policija pražiopsojo dalį narkotikų, tas lietuvis juos paėmė ir kažkur užkasė. Jis turi draugę irgi iš Lietuvos. Jie susipyko ir ta draugė nuėjo į policiją ir papasakojo, kad jis vis dar turi narkotikų. Tas lietuvis sako, bet gi čia tie narkotikai, kuriuos aš jau anksčiau turėjau ir policija nerado jų. Tačiau policininkai nenori prisipažinti, kad buvo tokie žiopli.
Dar viena mano atmintyje išlikusi byla apie tokį žmogų iš Kėdainių. Jis verslininkas, pasiturintis ir geras žmogus. Bet norėjo labai greitai užsidirbti, vežė kontrabandą. Jam buvo paskelbtas Europos areštas ir kažkas jį perspėjo, kad vokiečiai nori jį teisti Vokietijoje. Jis kreipėsi į mane ir spėjome atšaukti areštą. Pasakiau jam, kad jis būtinai privalo atvažiuoti į teismą, nes jei neatvažiuos, tai tikrai jau gaus Europos areštą ir tada bus tikrai sulaikytas. Jis buvo vienas pirmųjų lietuvių, kuriam grėsė Europos areštas. Ir jis vis manęs klausinėjo kokią jis turėtų gauti bausmę. Pasakiau, kad jei viskas gerai klostysis, jam skirs lygtinę bausmę. O jis sako: Garantuok man, duok garantiją. Kadangi buvau tikras, kad viskas taip ir susiklostys, sakiau, kad gali būti ramus, taip ir bus. Atvyko jis į teismą Vokietijoje ir mačiau, kad labai bijo, tikrai labai retai pasitaiko, kad žmogus taip bijotų. Įvyko teismas, po pietų turėjo skelbti nuosprendį. Grįžtame į teismą, teisėjas skelbia nuosprendį ir pasako, kad jis gauna dvejus metus, kad turės užmokėti teismo išlaidas ir pan. Ir aš sėdėjau ten penkiolika minučių ir negalėjau patikėti. Nes, jeigu duodamas lygtinumas, tai pasakoma pačioje nuosprendžio skelbimo pradžioje. Tad turėjo sakyti: skiriame dvejus metus, bet lygtinai. O aš sėdžiu ir galvoju kaip tam žmogeliui išaiškinti, kad jam teks sėsti į kalėjimą, nors žadėjau, kad nereikės. Man atrodė, kad jis žiūri į mane ir kaltina, kad aš jį apgavau. Ir paskutinis teisėjo sakinys, po penkiolika minučių trukusios kalbos buvo: Kad bausmę gauna lygtinai, čia savaime aišku. Bet visą situaciją ištikro pergyvenau tik aš, nes klientas gi nežinojo, kad apie lygtinumą paprastai sakoma nuosprendžio pradžioje, o ne pabaigoje.
Ką patartum lietuviui Vokietijoje įkliuvusiam į bėdą pirmiausia daryti?
Pirmiausia patarčiau nieko nesakyti, neduoti jokių parodymų nei policininkui, nei teisėjui, nei prokurorui, niekam. Jie turi teisę nekalbėti ir būtų gerai, kad naudotųsi ta teise. Per dvylika darbo metų nesu matęs nė vieno lietuvio ar kitos tautybės žmogaus, kuris būtų sau padėjęs iškart kalbėdamas. Tačiau vokiečiai, turkai ar albanai kažkaip geriau supranta ir naudojasi šia teise, nei lietuviai. Lietuviai kažkodėl galvoja, kad ims kalbėti, kažką meluoti ir save išgelbės. Bet taip pas mus nėra. Ir net jei lietuvis nėra kaltas, bet papasakoja kokią nors nesąmonę arba net teisybę, bet teisėjas nenori tuo tikėti. Todėl geriau neskubėti nieko sakyti. Reikia laukti advokato. Bet būna, kad žaidžiamas žaidimas „geras“ policininkas ir „blogas“ policininkas, ima jam aiškinti, kad advokatas neturi laiko, mes šiandien jus apklausime ir gal paleisime ir pan. Bet reikėtų žinoti, kad policininkai daug įtakos neturi. Tad pagrindinis patarimas – tylėti. Ir, kad kreiptųsi į mane (juokiasi – aut. past.).
Kaip tave paprastai lietuviai klientai suranda?
Mano visi kontaktai, net mobilaus telefono numeris yra internete. Galima kreiptis į Lietuvos ambasadą, nes jie žino kelis advokatus, kuriuos paprastai rekomenduoja. Galima kreiptis į kontorą Vilniuje, su kuria bendradarbiaujame, jie irgi duos mano kontaktus. Bet paprastai informacija sklinda iš lūpų į lūpas, jei dirbau su vienu lietuviu klientu, žiūrėk jis bus pataręs kitam į mane kreiptis. Kartais vertėjos rekomenduoja, jei klientai paklausia ar nepatartų į ką kreiptis. Bet dažniausiai nauji klientai lietuviai atsiranda, nes jau beveik visi mane pažįsta.
Kitaip sakant, esi geriausias lietuvių nusikaltėlių draugas Vokietijoje.
Taip (juokiasi – aut. past.).
Beje, vieną kartą lietuviai buvo mano gatvėje įsisukę vogti automobilių navigacines sistemas. Paskambinau vienam savo klientui ir sakau: Klausykit, ieškokite kitos gatvės (juokiasi – aut. past.). Ir vagystės liovėsi.
Ar lietuvių nusikaltimai sulaukia Vokietijos žiniasklaidos dėmesio?
Taip. Žinoma, priklauso nuo nusikaltimų, jei tik pavogė vieną navigacijos sistemą, tai niekam neįdomu. Tačiau pavyzdžiui pernai Hamburge turėjome tikrai didelę bylą, kai įkliuvo gal 15-16 jaunuolių iš Lietuvos, kurie buvo tikra grupuotė, vogė navigacines sistemas, gyveno viename name ir tų sistemų pavogė didžiulius skaičius. Tik vienas jų buvo 21 metų, o visi kiti – jaunesni. Tai buvo šokas hamburgiečiams. Tokie jauni ir taip rimtai įsivėlė į nusikaltimus. Ši byla tikrai sulaukė daug žiniasklaidos dėmesio, laikraštyje išėjo didžiulis straipsnis su nuotraukomis.
Apskritai, manau, kad ne tiek svarbu iš kur esi, bet ką darai. Jei baisus nusikaltimas, tai nesvarbu ar lietuviai, ar kitų tautybių atstovai, bet sulauks visuomenės dėmesio.
Turiu dar kitą bylą, kur lietuvis automobiliu patrenkė policininką. Per teismą tikrai bus net televizija.
O tau lengviau dirbti kai dalyvauja žiniasklaida ar kai jos nėra?
Aš manau, kad gynėjui niekada nepadeda dėmesys. Kuo mažiau dėmesio, tuo didesnė galimybė susitarti dėl mažesnės bausmės. Kai susirenka daug žurnalistų, teisėjai būna griežtesni.
Turbūt gini ne tik nusikaltėlius, bet ir gali padėti tiems, kuriuos nuskriaudė – nesumokėjo už paslaugas ar prekes ir pan.?
Taip. Iki šio dažniau susidurdavau su atvejais, kai į mane kreipdavosi vokiečiai, kuriems reikėdavo pagalbos Lietuvoje – kažkokia Lietuvoje veikianti kompanija nesumokėjo ar pan. Bet tokiais atvejais iki šiol nelabai galėdavau padėti, nes čia reikėdavo Lietuvoje dirbančio advokato pagalbos. Tačiau dabar jau pradėjome bendradarbiauti su advokatų kontora čia Vilniuje, tad padėti galėčiau. Bet dabar gerokai padaugėjo besikreipiančių iš Lietuvos, kuriems Vokietijos kompanijos skolingos ar pan. Jie vežė kokias nors prekes į Vokietiją ir tikrai gan nemažais kiekiais už keliasdešimt tūkstančių eurų, bet už jas vokiečiai neatsiskaito. Lietuviai tik gauna iš savo klientų Vokietijoje visokius pasiteisinimus ir nesąmoningus pažadus ir nebežino kaip elgtis. Tokių atvejų vis daugiau. Ir tokiais atvejais tikrai galiu padėti. Ir operatyviai.
Turbūt advokatų profesijos žmonės nėra patys mėgiamiausi. Kaip ir žurnalistai. Ar tau pačiam nebūna negera dėl to, kad gini negerą žmogų?
Ne.
Kodėl?
Čia labai asmeniškas klausimas. Kai buvau dar visai mažiukas, kokių penkerių ar šešerių metų, žiūrėdavau tokį serialą „Petročeli“ (Petrocelli). Tame seriale amerikietis advokatas gyvena su savo žmona ir per visą tą serialą bando pasistatyti namą. Jo klientai visad atrodo tikrai tikrai kalti. Tačiau jis dirbdamas kartu su detektyvu kiekvieną kartą išsiaiškindavo, kad tie klientai yra tikrai nekalti ir juos pavykdavo išteisinti. Aišku, visa tai labai idealistiška. Bet žiūrėdamas tą serialą aš kaskart galvodavau, kad užaugęs noriu daryti tą patį, noriu būti advokatu ir ginti žmones. Vokiškai profesija ir pašaukimas yra labai panašūs žodžiai, tad jaučiu, kad advokatavimas yra mano pašaukimas. Aš tikrai jaučiu aistrą savo darbui. Žinau, kad prokurorai ne visada dirba švariai, žinau, kad kartais žmonėms skiriamos per didelės bausmės. Mano tikslas ne visada yra visiškai išteisinti klientą, jei tokios galimybės nėra, bet bent pasiekti, kad jis gautų kuo mažesnę bausmę, kartais ir to užtenka.
Tik vieną ar du kartus turėjau tokių klientų, dėl kurių iki šiol jaučiuosi nejaukiai. Kartą buvo toks afganas, jis buvo teisiamas už moters išprievartavimą. Iki šios dienos dėl tos bylos nelabai gerai jaučiuosi. Ir dar vieną kartą turėjau klientą vokietį mokytoją, kuris tvirkino vaikus. Šiandien šitų klientų jau nebesiimčiau ginti. Bet tada buvau jaunas advokatas.
O tavo nuomonė apie lietuvius nesuprastėjo? Juk kaip bebūtų dažnai dirbi ne su pačiais teigiamiausiais mūsų tautos atstovais?
Visai ne. Lietuviai iš kitų gal išsiskiria tuo, kad padarę ką nors bloga moka prisiimti kaltę. Jie gavę bausmę gailisi dėl to ką padarė ir nesiskundžia dėl jos. Aišku ne visi, bet dauguma.
Arba dažnai būna, kad kalbu su prokuroru, lietuvis dar tik ieškomas kur nors Lietuvoje ir aš sakau prokurorui, kad tas žmogus tikrai atvažiuos į teismą. Prokuroras netiki, kad jis pats atvyks. Nes vokiečiai ar kokių kitų šalių atstovai tikrai patys neatvažiuotų. Jei lietuviui sakai, kad turi atvažiuoti, jis ir atvažiuoja. Jie pasitiki advokatais. Ir dėl to mano nuomonė apie lietuvius tikrai nesuprastėjo. Be to, lietuviai klientai tikrai retai apgauna, vos pora kartų pasitaikė tokių klientų mafijozų, kurie dingo nesumokėję. Bet aš jų neužmiršau.
Bet turbūt taip nutinka ne tik su lietuviais? Ir kiti „užmiršta“ sumokėti?
Žinoma. Lietuviai kaip tik tvarkingiau atsiskaito lyginant su kitais.
Vis dažniau lankaisi Lietuvoje ir panašu, kad tave čia traukia ne vien darbo reikalai.
(Juokiasi – aut. past.). Turiu čia puikius giminaičius. Bet, žinoma, ne vien dėl jų atvykstu. Be to, susitinku su klientais arba jų šeimos nariais, kas irgi labai svarbu, mat tuomet jie turi galimybę su manim asmeniškai pasikalbėti, o ne vien telefonu ar internetu bendrauti. Kita vertus net yra tokių dalykų, kurių geriau neaptarinėti telefonu ir kitiems nepatarčiau to daryti. Mano klientų žmonos, kai jų vyrai Vokietijoje sulaikyti visada turi labai daug klausimų – kaip jį aplankyti, kaip pervesti jam pinigų, kada bus teismas, ar bus areštuotas mūsų turtas, ar galėsime paskui keliauti ir pan. Europos Sąjunga savotiškai sumažina visą Europą ir teisėsaugos rankos iš Vokietijos jau gali pasiekti ir Lietuvą. Kadangi lietuvių klientų turiu tikrai nemažai man verta kartas nuo karto čia atvykti.
Be to aš tiesiog myliu Lietuvą. Man patinka čia būti. Man patinka čionykščiai žmonės, jie tokie linksmi, draugiški, nuoširdūs bei svetingi. Sunku paaiškinti mano ryšį su Lietuva.
Kita vertus šiomis dienomis labai lengva čia atskristi. Buvimas Lietuvoje man tarsi poilsis, nes pakeičiu aplinką, nesėdžiu savo kontoroje. O Vilnius labai gražus ir kompaktiškas miestas. Čia visada kažkas vyksta, netrūksta renginių. Man čia gera. Gal kada nors čia liksiu.
Robertai, ką mėgsti veikti kai nedirbi?
Žaisti golfą, mėgstu važinėti motociklu, žaidžiu krepšinį, jau pora metų šokinėju su parašiutu. Taip pat labai mėgstu nardyti. Hamburge yra lietuvių bendruomenė ir turime lietuvišką krepšinio komandą, su kuria bent kartą per savaitę susirenkame pažaisti. O savaitgaliais važiuoju į oro uostą šokinėti iš lėktuvo arba į golfo laukus.
Ir keliauti mėgsti. Ar ne?
Taip. Bet jau viską mačiau (šypsosi – aut. past.). Dabar jau mėgstu keliauti ten, kur esu buvęs. Pavyzdžiui man patinka atvykti į Lietuvą, nes čia jau turiu draugų, jau žinau kur man patinka eiti ir pan. Nebereikia stresuoti ir stengtis viską pamatyti per trumpą laiką. Galiu tiesiog mėgautis ir patirti gilesnius tos vietos sluoksnius.
Kodėl moterys toj Lietuvoj į tave taip žiūri?
(Kvatoja – aut. past.). Nežinau. Esu labai aukštas, tamsių plaukų vyras, matosi, kad ne vietinis. Gal todėl, kad turiu atvirą veidą, šypsausi. Gal jos supranta, kad man patinka lietuvės moterys. Nes jos čia tikrai gražios.
O tavo draugai vokiečiai žino apie tavo ryšius su Lietuva, žino, kad moki lietuviškai, kad kiekvieną savaitę žaidi krepšinį su lietuviais?
Žino jau vien dėl to, kad kai būnu su jais, bendrauju, vakarieniaujame kokiame restorane ir suskambus mano mobiliam telefonui neretai išgirsta, kad atsiliepęs kalbu lietuviškai. Po to kai padedu ragelį klausia: kokia čia kalba kalbėjai? Visiems labai įdomu. Pasakau, kad kalbėjau lietuviškai. Tada jie nustemba kaip gali būti, kad aš moku lietuviškai. Tada paaiškinu, kad mano senelis buvo iš Lietuvos, kad lankiau lietuvišką gimnaziją, kad turiu daug klientų iš Lietuvos. Ne vienas mano draugas domisi galimybe atvykti į Lietuvą, klausinėja koks tai kraštas. Ir aš visad jiems rekomenduoju čia apsilankyti.
Rašyti komentarą