Alekna: buvau netinkamas sportui

Virgilijus Alekna (© SCANPIX/REUTERS)

Dukart olimpinis čempionas, triskart Europos čempionato prizininkas, keturis kartus ant prizininkų pakylos lipęs Pasaulio čempionate – jį žino visa Lietuva! Tai Virgilijus Alekna. Visi jo, kaip profesionalaus sportininko, karjeros metai pažymėti aukščiausiais pasiekimais. Ar galite patikėti, kad kažkada medikų išvada apie Virgilijų Alekną buvo “netinkamas sportui?”

– Papasakokite, koks buvo jūsų kelias į sporto pasaulį?

Kelias į sporto pasaulį nebuvo lengvas. Viskas prasidėjo 1985-aisiais metais. Tuomet įstojau į tuometinę Panevėžio sporto mokyklą – internatą. Tokiose mokyklose gyveno, mokėsi ir sportuodavo tik gabiausieji vaikai. Į jas patekdavo tik geriausieji, atrinkti pagal amžiaus grupes, sportuojantys vaikai. Aš labai mėgau sportuoti ir norėjau ten mokytis.

Mano vaikystė prabėgo kaime, kur iki artimiausios mokyklos – 10 kilometrų kelio... Tekdavo eiti pėsčiomis. Tuo metu aktyviai sportuoti sąlygų neturėjau. Privalėjau išvykti iš namų, kad kažko gyvenime pasiekčiau!

Panevėžio sporto mokykloje – internate atsidūriau visai netikėtai. Tuo metu visuose rajonuose buvo organizuojamos sporto varžybos: bėgimų, šuolių į tolį, gimnastikos ir pan. Jų metu treneriai pastebėdavo ir atrinkdavo gabiausius vaikus. Juos kviesdavo mokytis mokyklose – internatuose. Vienose varžybose dalyvavau ir aš, bet manęs niekas nepastebėjo. Dideliais gabumais nepasižymėjau, todėl papuoliau tik į kandidatų sąrašą. Galėjau patekti į sporto mokyklą, jei kuris iš pakviestųjų atsisakytų ten mokytis. Galbūt tuomet į laisvą vietą priimtų mane.

Vasara jau ėjo į pabaigą, artėjo mokslo metai, o pakvietimo vis negavau... Jau buvau praradęs viltį, kai netikėtai, likus kelioms dienoms iki rugsėjo, gavau laišką. Mane priėmė! Septintąją klasę pradėjau lankyti jau Panevėžio sporto mokykloje. Tuomet ir prasidėjo mano kelias į sporto pasaulį...

– Kaip sekėsi sporto mokykloje?

Pirmieji metai buvo siaubingi. Kitiems vaikams sekėsi kur kas geriau, nei man. Aš buvau ne kokios sportinės formos. Tai natūralu. Juk buvau kilęs iš kaimo, kuriame gyveno tik penki vaikai. Visi labai norėjo sportuoti. Turėjome pasidarę krepšinio aikštelę ir futbolo stadioną. Aišku, stadionas buvo nedidelis, tačiau mes patys sukonstravome vartus su tinklais. Reikėjo daug dirbti, todėl žaisti galėdavome tik atlikę visus ūkio darbus. Paskui nesiskirstydavome iki sutemų! Tačiau, kad būčiau geras sportininkas, to neužteko...

Panevėžio sporto mokykloje pirmą kartą pamačiau, kad krepšinis žaidžiamas ne ant žemės ar žolės, o ant specialiai tam įrengtos dangos. Svajojau tapti krepšininku. Į sporto mokyklą – internatą buvo pakviesti geriausieji, žaidžiantys krepšinį, vaikai iš visos Lietuvos. Visą mėnesį bandžiau jiems prilygti, bet veltui. Treneriai pamatė mano „sugebėjimus.“ Tiesą sakant, jų nebuvo... Nežinojau, kaip žaisti komandoje, kad reikia paisyti tam tikrų taisyklių. Daug ko neišmaniau... Po mėnesio teko pamiršti krepšinį. Tada treneriai patarė išbandyti laimę lengvojoje atletikoje – mėtyti ietį. Nesisekė, toli nenumesdavau. Po pusmečio realiausia buvo – grįžti atgal į kaimą...

– Kaip tuomet jautėtės?

Nenorėjau grįžti į kaimą. Buvo baisu praleisti progą – tapti sportininku, todėl labai stengiausi!

– Dienotvarkė sporto mokykloje – internate. Kokia ji buvo?

Anksti ryte visus vienu metu budindavo. Papusryčiavę skubėdavome į pamokas. Po jų – trijų valandų pertrauka, kuomet vykdavo treniruotės. Po jų – dar kelios pamokos. Pietūs. Vėl pamokos arba pamokų ruoša. Vakarinė treniruotė. Vakarienė ir miegas. Laisvo laiko beveik nelikdavo. Užimti būdavome nuo ryto iki vakaro. Aš prie tokios dienotvarkės nebuvau pratęs. Reikėjo išmokti prisitaikyti. Man, atvykusiam iš kaimo, tai buvo naujovė... Tačiau begalinis noras sportuoti nugalėjo viską!

– Minėjote, kad nesisekė sportuoti. Tai kaip pavyko likti sporto mokykloje?

Kadangi viskas, ką bandžiau, nesisekė, treneriai mane tiesiog „stumdė“ nuo vienų prie kitų. Mokslo metai jau ėjo į pabaigą. Nujaučiau, kad su mokykla teks atsisveikinti. Treneriai pasiūlė man dar vieną galimybę – bandyti mesti diską. Sutikau. Prieš tai disko net rankose nebuvau laikęs. Tuo metu kaip tik vyko disko metimo varžybos, kuriose ir aš, naujokas, dalyvavau. Nepatikėsite – laimėjau! Jei ne šis įvykis, tikrai būčiau keliavęs namo. Tuo metu medikai Kaune tikrino visų mokinių fizinę būklę. Po tyrimų pasakydavo, ar perspektyvus sportininkas, ar ne; ar galima tikėtis kokių rezulatatų; ar leidžiama intensyviai sportuoti; ar sportininko fiziniai duomenys geri... Mano tyrimų išvada buvo viena – „netinkamas sportui.“ O kam sporto mokykloje tokių reikia? Juk yra daug tinkamesnių ir labiau norinčių sportuoti, kurie nepakliūna. Apie medikų išvadas sužinojau tik po kelerių metų. Tuo metu treneris man nieko nesakė. Matyt, numatė, kad galiu daugiau, todėl suteikė man dar vieną galimybę. „Jei šią vasarą labai pasistengsi, patobulėsi, gal ir pasiliksi mokykloje,“ – teigė jis.

– Ką tuomet darėte?

Sporto mokykloje mokėsi Arūnas Jurkšas – ilgametis Lietuvos ieties metimo rekordininkas – mano likimo draugas. Mokėmės vienoje grupėje ir nusprendėme nepasiduoti. Baigiantis oficialiai treniruotei, tuoj pat eidavome į maniežą, kilnodavome svorius – treniruodavomės papildomai. Visi ilsėdavosi, miegodavo, o mes, kai niekas nematydavo, darėme pratimus... Pagaliau treneriai, pamatę mūsų pasikeitimus, nusprendė palikti sporto mokykloje!

Sportiniai pasiekimai gerėjo labai pamažu. Greitų pokyčių nesimatė. Tačiau tuometinis švietimo ministras trims mokiniams iš visos Lietuvos, baigiantiems mokyklą, leido nelaikyti egzaminų, kad galėtų ruoštis varžyboms. Į tą trejetą patekau ir aš! Tai buvo didžiulis pasiekimas. Niekada net nedrįsau pagalvoti, jog kada nors man taip nutiks...

– Kas lėmė, kad jums taip sekėsi?

Užsispyrimas. Tikrai nenorėjau būti išmestas iš mokyklos ir važiuoti namo. Žinojau, kad vienintelė mano galimybė daryti tai, ką noriu – sportuoti. Jei žmogus nori ko nors pasiekti, jis turi stengtis – imtis konkrečių veiksmų. Nereikia laukti, kol kas nors savaime pasikeis ar išsispręs...

Šiandien Panevėžio sporto mokyklą pamenu tarsi savo trampliną į sporto pasaulį. Tai tas kelias, kuris vedė mane link didelių tikslų ir siekių.

– Baigėte mokyklą. Ką tuomet nusprendėte veikti?

Tai buvo 1989-ieji metai. Padvelkė nepriklausomybės vėjai, keitėsi valstybės tvarka, valdymo sistema. Į jaunus sportininkus niekas beveik nekreipė dėmesio. O aš tuo metu rezultatų buvau pasiekęs tik jaunių grupėje. Buvo sunku – staiga tokie sportininkai kaip aš tapo nereikalingi... Į sporte pasiekusiuosius suaugusiųjų grupėse valstybė dar nenumojo ranka. Jie buvo svarbūs ir reikalingi. Teko ištverti itin sunkų periodą. Išvažiavau į Vilnių, įstojau į pedagoginį universitetą. Mokiausi ir toliau sportavau. Pakankamai pinigų neturėjau, o ir tėvai nedaug padėti galėjo. Reikėjo kažką daryti. Pradėjau dirbti ir vis tebedirbu vadovybės apsaugos departamente. Buvo laikas (tai truko apie pusę metų), kai visai nesportavau. Tačiau visą laiką jaučiau – grįšiu į sportą ir pasieksiu daugiau, nei kiti. Tas jausmas manęs niekada neapleido. Būtent tai mane palaikė, vedė į priekį ir motyvavo.

– Kada grįžote į sporto pasaulį?

Pamažu finansinė sportininkų situacija Lietuvoje pradėjo gerėti. Nors ir buvau lengvosios atletikos federacijos sąrašuose, tačiau man neskyrė pakankamai dėmesio ir finansavimo, nes buvau jaunas. Pirmąsias sąrašų vietas tuomet užėmė jau aukštus rezultatus pasiekę sportininkai.

1994-aisiais metais pirmą kartą išvykau į Europos čempionatą. Pasirodžiau prastai. Buvau, rodos, septynioliktas, tačiau svarbiausia – įgijau didžiulės patirties, pamačiau, kaip atrodo tokio masto renginiai. Tai man labai padėjo. Po metų jau dalyvavau Pasaulio čempionate. Ten užėmiau devynioliktąją vietą – rezultatas išties neblogas! Jausmas, kad galiu pasiekti daugiau, dar labiau sustiprėjo. Susipažinau su savo varžovais. Aišku, jie buvo tos srities žvaigždės, ir tai mane šiek tiek glumino. Nebuvau tam tinkamai pasiruošęs. Tokie pirmieji čempionatai vadinami „apšaudymu.“ Jie primena gerą apšilimą prieš varžybas, kuomet pajunti varžybų dvasią, realiai pamatai, kaip viskas vyksta, su kuo tenka rungtis. Tada supranti – nėra taip paprasta kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Treniruočių metu gali sektis puikiai, tačiau čempionate būna netikėtumų. Jaudulys, nerimas, patirties stoka daro savo... Tik vienetai laimingųjų, kurie pirmąkart patekę į tokio masto varžybas, pasiekia aukštumų.

Vėliau vyko Olimpinės žaidynės Atlantoje. Nuo šių žaidynių prasidėjo mano, kaip profesionalaus disko metiko, gyvenimas. Prieš tai ir dirbau, ir sportavau, ir mokiausi, tad visiškai sportui atsiduoti negalėjau. Tais metais Olimpinėse žaidynėse užėmiau garbingą penktąją vietą. Nuo tada žemesnės vietos dar neteko laimėti.

– Koks jausmas tapus vienu geriausiu pasaulyje?

Vienu geriausiu? Tuo metu turėjau visas galimybes pasirodyti dar geriau, tapti prizininku. Ir fizinis pasirengimas, ir pasiekti rezultatai buvo pakankamai geri, bet patirties stoka pakišo koją laimėti prizinę vietą. Nemokėjau suvaldyti jaudulio, apskaičiuoti ir paskirstyti savo jėgų, tačiau laimėta penktoji vieta – didžiulis pasiekimas. Juolab, kad buvau Olimpinių žaidynių debiutantas. Tuomet psichologiškai pasiruošiau pretenduoti į medalius. Po metų Pasaulio čempionate iškovojau jau sidabro medalį!

– Rodos, nuo pasirodymo Olimpinėse žaidynėse jums tik sekėsi. Nebuvo sunkumų?

Buvo. Tuomet išsiskyriau su savo treneriu, treniravusiu mane nuo 1989-ųjų metų. Kodėl? Nesutapo mūsų požiūriai. Aš labai domėjausi šiuo sportu, gilinausi. Reikia puikiai išmanyti tą dalyką, kuriuo užsiimi. Nepakanka tik daug sportuoti. Pasiimti pratimų lapą į rankas ir viską atlikti mechaniškai... Turi nuolat domėtis tuo, ką darai, jausti save, pažinti savo kūną. Tai nėra lengva ir paprasta. Būtina tiksliai apskaičiuoti, kokio krūvio reikia tavo kūnui, kad nebūtų per daug ar per mažai. Negali ir sau nuolaidžiauti. Vienas pagrindinių dalykų, kad pasiektum gerų rezultatų – geras savo kūno pažinimas. Tie, kas savo kūno gerai nepažįsta, rizikuoja persitempti. Tik nedaugeliui sportininkų pavyksta gerai save pažinti. Man pavyko, nes daug dirbu su savimi. Štai kodėl mano ir trenerio keliai išsiskyrė. Nesutapdavo mūsų nuomonės, mintys. Mes nuolat ginčydavomės. Tai trukdė treniruotis, nes aš šį procesą įsivaizdavau visai kitaip. Nuo 2000-ųjų metų treniruojuosi vienas. Manau, tuomet prasidėjo mano era – iškovojau pagrindinius apdovanojimus. Prieš tai buvau ieškojimų kelyje: tiksliai nežinojau, kaip turiu elgtis su savimi, kiek ir kaip treniruotis, kad pasiekčiau geriausių rezultatų. Žinoma, tuomet užsiiminėjau ir nereikšmingais dalykais... Tačiau tik jie man padėjo atrasti tą kelią, kuris šiandien teikia daugiausia naudos.

– Buvo akimirkų, kai norėjosi viską mesti, pamiršti, keisti?

Tikrai buvo akimirkų, ir ne viena, kai galėjau savo gyvenimą pakreipti visai kita linkme. Sporto mokykloje išlikti taipogi buvo savotiškas iššūkis. Vėliau dauguma mano draugų, atvykę į Vilnių, įkūrė savo verslą. Galėjau ir aš šį kelią pasirinkti. Pagundų apleisti sportą buvo daug, bet aš labai norėjau sportuoti. Iš tiesų daug aukojausi, kad tapčiau profesionaliu disko metiku. Tikėjau savimi, jog galiu tapti geriausiu!

– Ką teko paaukoti?

Laiką, malonumus, daug ką... Sportuojant tenka daug ko atsisakyti. Draugai eina į barą, traukia šėlioti, naktimis nemiega, o aš – treniruojuos, po to būtinai ilsiuosi. Kai labai nori – viskas įmanoma!

– Jūsų medaliai džiugina Lietuvą. O ką jie reiškia jums?

Medaliai – mano gyvenimo tikslas. Kai jį pasieki, pajunti palengvėjimą. Juk gavai tai, ko norėjai! Iškovojus auksą Sidnėjuje apėmė jausmas, kad jau viską padariau. Kitą dieną galvojau: „Ką dabar daryti? Juk gavau, ko norėjau. Kas toliau?“ Užplūdo keistas jausmas...

Rodos, nereikia treniruotis, nelikę ko siekti. Štai kodėl daugelis, pasiekę aukščiausią tikslą, pasimeta – nežino kur, ką ir kaip daryti toliau, ko siekti. O tikslų gyvenime reikia. Pagundų pasimesti, „pasikelti“ labai daug – visi ima interviu, ant rankų nešioja... Ir tai trunka pakankamai ilgai. Vėliau pamiršti, kodėl taip nutiko, pamiršti savo pirminį tikslą: pradedi vaikščioti po vakarėlius, apleidi treniruotes. Pergalė – labai „slidus“ dalykas. Daugeliui sportininkų taip ir nepavyksta iškovoti jos antrą kartą...

– Kaip jums pavyksta?

Nuolat vadovaujuosi tokiu posakiu – „nesidžiauk radęs, neverk pametęs.“ Stengiuosi neišklysti iš kelio. Kai pavyksta pasiekti, ko noriu, žinoma, labai džiaugiuosi! Būna gera ir malonu, tačiau kitą dieną iškart einu į treniruotę. O ten vėl viskas, kaip sakant, „nuo nulio.“ Sportuoju kaip naujokas – pradedu nuo nesudėtingų pratimų, kurių jau nedariau daugelį metų. Iš tiesų liūdna – pradėti viską iš naujo... Tačiau pasiekus tikslą – tai būtina! Vienas žmogaus gyvenimo etapas baigiasi, užverčiamas išmargintas lapas. Atverčiame kitą – tuščią. Ir vėl viską pradedame iš pradžių.

– Kas jums padeda siekti pergalių?

Mane labai motyvuoja, kad treniruojuosi vienas. Jei nepasiekiu, ką esu užsibrėžęs – atsakingas lieku aš pats. Turint trenerį pagrindinė atsakomybė tenka jam, paskui tik sportininkui. Neinu į treniruotę, nedirbu pakankamai, nepailsiu – galiu kaltinti tik save. Tai mane motyvuoja, mobilizuoja ir stumia į priekį!

– Ar turite tikslų šiandien?

Didžiajame sporte esu nuo 1996-ųjų metų, kai prasidėjo Atlantos Olimpinės žaidynės. Jau keturiolika metų nesu užėmęs žemesnės nei penktos vietos. Tai – dideli pasiekimai! Tik nedaugeliui sportininkų, ypač lengvaaatlečių, taip pasiseka. Iš sporto pasaulio nežadu trauktis, nes jaučiu, kad galiu dar skinti pergales.

Disko metikų karta keičiasi. Ateina jauni, ambicingi, agresyviai nusiteikę sportininkai... Gerai pamenu – ir aš toks buvau! Dabartinius disko metikus kartais pamokau, parodau, kad vyresnioji karta turi savų pranašumų. Kai jie jaučia pagarbą man, būna išties malonu.

Jaučiu trauką visai „sporto virtuvei.“ Nenoriu iš jos pasitraukti. Kol galiu sportuoti ir laimėti, nesitrauksiu. Sportas man teikia didžiulį malonumą.

– Kokių savybių reikia norint kažko pasiekti?

Pirmiausia – turėkite tikslą ir atkakliai jo siekite. Nesvarbu, ar verslo srity, ar sporte – reikia daug ir pasiaukojamai dirbti. Ir ne vienerius metus. Dideli tikslai nėra pasiekiami per vieną dieną... Kartais gali prireikti net dešimtmečių, todėl užsispyrimas ir didžiulis noras dirbti – būtinas. Tuomet visi tikslai pasiekiami!

Žurnale „Būk laiminGas“ taip pat skaitykite:

1.VISKAS ĮMANOMA (interviu su Linata Dvareckiene)

2.LYDERYSTĖ (interviu su Gitanu Nausėda)

3.IŠSKIRTINIS INTERVIU (su Deividu Goldsmithu)

 

„Būk LaiminGas“

Taip pat skaitykite: