Vilniaus arkivyskupas metropolitas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis linki susirinkus prie šventinio stalo užmiršti nepriteklius ir sunkumus, apdovanoti artimuosius meile ir viltimi. „Užmirškime visą tą blogą, kuris girdime, užmirškime sunkumus. Šeimos rate arba kitų savųjų tarpe išsilaisvinkime. Vienas kitam galime duoti meilės ir suteikti vilties. Kas myli – nėra vienas“, – kalbėjo kardinolas.
Jeigu prieš metus džiaugėmės didžiausiu gimstamumu Europoje, tai dabar išgyvename dėl penkis kartus išaugusios žmonių emigracijos iš Lietuvos. Jūsų akimis žvelgiant, kas vyksta valstybėje, kurioje žmonės neranda vietos save įprasminti ir išvažiuoja laimės ieškoti svetur?
Žinoma, yra skaudu. Pasaulinė krizė paveikė ne tik Lietuvą, čia nėra mūsų vienų problema. Žmogus šiandien yra laisvas ieškoti geresnio gyvenimo savo šeimai ir važiuoti į užsienį, jo niekas negali sustabdyti. Aš tik tikiuosi, kad tai ne visam laikui.
Trūksta prisirišimo prie krašto. Norėtųsi, kad žmonės labiau jį mylėtų, bandytų čia surasti būdų, gal ir su kitų pagalba, kaip įsitvirtinti.
Bet man skaudžiausia dėl tų, kurie išvažiuoja ir palieka čia savo vaikus. Senelių, giminių, vaikų namų globai... Tai tokia trauma tiems vaikams. Kokie jie užaugs?
Emigracija sužeidžia šeimas: jos pasidalina, kai kurie nebegrįžta. Kai kurie bando padėti saviesiems pinigėliais ar grįžti vasarą atostogauti, bet ryšys su Lietuva, prisidėjimas prie Lietuvos ir ekonomikos ir socialinio gyvenimo yra labai menkas.
Sunkmetis paveikė visas mūsų gyvenimo sritis, jis ypač skaudžiai palietė mažiausiai socialiai apsaugotų šeimų gyvenimą, tad apie kokį pavyzdį mes galime kalbėti jauniems žmonėms, kuriuos Jūs visą laiką keliate kaip ateities fenomeną? Jie juk mato, kad skriaudžiami jų seneliai, tėvai, kaip jie sunkiai gyvena, ties skurdo riba arba žemiau skurdo ribos.
Žinote, aš apversčiau klausimą. Priešingai, ką turi galvoti visi seneliai, kada vaikai jais nesirūpina.
Daug važinėju po kaimą. Tikrai liūdna matyti tėvus, kurie turi savo vaikus, įsitaisiusius mieste, turinčius profesiją, darbą, bet visiškai nesirūpinančius savo senais tėvais.
Dar liūdniau – aš pažįstu tiek daug senelių, močiučių, kurios iš savo elgetiškos pensijos dar turi išlaikyti savo bedarbį sūnų, kartais, deja, ir geriantį.
Tegul tas jaunimas pagalvoja apie savo atsakomybę už tėvus. Negalima laukti pašalpų ar paramos tiktai iš valstybės – solidarumo šeimoje nebėra.
Tačiau įvairūs sociologiniai tyrimai, atlikti šiais metais, byloja, kad sunkmečiu mūsų gerumas labiau prasiveržė. Tiek „Carito“, tiek kitų labdaringų organizacijų pateikiami duomenys rodo, kad net sunkmečiu žmonės gana neblogai aukoja.
Nėra to blogio, kuris neišeitų į gerą. Aš manau, kad Lietuva išgyveno daug sunkesnių laikų, pagalvokime apie karo metus, apie ištremtus žmones. Juk tada buvo didelis solidarumas, padėjo vieni kitiems.
Šiandien, kai spaudžia bedarbystė, kai spaudžia visokios problemos, kai kurie žmonės tikrai parodo savo gerą širdį, suartėja. Reikia tik džiaugtis tuo. Aš manau, kad tai pamoka, tas solidarumas tarp visų – tai pagrindinis bažnyčios socialinės doktrinos principas.
Jeigu šeima atliktų savo vaidmenį, aš manau, tėvai, anūkai ir seneliai labiau susijungtų, jie šiandien išspręstų daug daugiau skaudžių socialinių problemų.
Ko Jūs palinkėtumėte visiems ir kiekvienam mūsų šv. Kalėdų proga?
Mano linkėjimas yra pirmiausia pamąstyti, kam švenčiame Kalėdas. Tai vis tiek yra kūdikėlio Jėzaus, Dievo meilės, Dievas atėjo gyventi į mūsų tarpą laikas. Dievas yra su mumis. Šiandien jis yra su mumis. Norint išgyveni Kalėdas savo dvasioje, reikia atsiverti meilei ir ja dalintis su kitais.
Aš manau, kad šiais metais gal ir nebus toks sotus, apstus Kūčių ar Kalėdų stalas, gal nebus tokių brangių dovanų. Bet norėčiau, kad žmonės, susirinkę prie to stalo užmirštų kasdienius rūpesčius, susikauptų, vienas kitam paduotų ranką, uždegtų žvakutę, maldą sukalbėtų ar giesmelę sugiedotų ir dalintųsi tais gražiausiais žodžiais, linkėjimais nuoširdžiai.
Užmirškime visą tą blogą, kuris girdime, užmirškime sunkumus. Šeimos rate arba kitų savųjų tarpe išsilaisvinkime. Vienas kitam galime duoti meilės ir suteikti vilties. Kas myli – nėra vienas. Visuomet šalia jo bus ištiesta pagalbos ranka ir tas turėtų suteikti mums vilties.
Aš norėčiau, kad Kalėdų šventės praeitų ramiai, kad kiekvieno namuose būtų justi jaukumas, santarvė, meilė, o iš to gimtų viltis.
Rašyti komentarą