Geriausia moderni progreso parabolė, visai tinkamai, aplenkė savo laiką. 1861 m. Imre Madach išleido poemą „Žmogaus tragedija“ (The Tragedy of Man) – „Prarastąjį rojų“ industriniam amžiui. Eiliuotoje dramoje, kuri vis dar yra kertinis vengrų literatūros akmuo, aprašoma, kaip kartu su Ieva iš rojaus sodo išvytas Adomas išsižada Dievo ir nusprendžia savo pastangomis sukurti Edeną. „Aš pats sau dievas, – giriasi jis, – kad ir ką atgausiu, bus mano. Tai yra visos mano stiprybės ir išdidumo šaltinis.“
Adomui suteikiama proga pamatyti, kiek Edeno jis „atgaus“. Kelionę jis pradeda senovės Egipte ir keliauja laiku per 11 vietų, kelionę pabaigdamas lediniame žmonijos saulėlydyje. Tai pamokoma istorija. Adomas didžiuojasi Egipto piramidėmis, bet sužino, kad jos pastatytos ant vergų kančių. Taigi jis pasmerkia vergovę ir toliau keliauja į Graikijos demokratiją. Bet kai atėniečiai nuteisia didvyrį, panašiai kaip Sokratą, Adomas atsižada demokratijos ir keliauja prie nekenksmingų pasaulietinių malonumų. Prisisotinęs hedonistinėje Romoje, jis siekia kryžiuočių riteriškumo. Tačiau kiekvienas naujas pakeistas principas žlunga priešais jo akis. Rafinuotą XVII a. Prahos veidmainystę jis pakeičia žmogaus teisėmis. Kuomet valdant Robespjerui lygybė virsta teroru, jis pasirenka individualią laisvę, kuri savo ruožtu iškraipoma Didžiosios Britanijos karalių Jurgių I-IV epochos Londono gobšuolių gatvėse. Ateities mokslinėje utopijoje Mikelandželas priverstas gaminti kėdžių kojas, o Platonas gano karves, nes menas ir filosofija neneša naudos. Pasaulio pabaigoje sutikęs laukinį žmogų, kuris nesivadovauja jokiais principais, išskyrus prievartą, Adomas, savaime suprantama, nusivilia. Apimtas savižudiškų nuotaikų, jis maldauja Liuciferio: „Neleisk man daugiau matyti savo žiauraus likimo – ši kova yra bevertė“.
Šiandien viskas nėra jau taip blogai. Bet I. Madach XIX a. poemoje galima aptikti įžvalgų, kurios tinka XXI a. Turtingajame pasaulyje progreso idėja tapo labai skurdžia. Dėl pasitenkinimo ir karčios patirties progreso apimtis sumažėjo. Populiaru manyti, kad nors technologija tobulėja ir BVP kyla, to negalima pasakyti apie moralę ir visuomenę, arba, priklausomai nuo jūsų pasirinkto laikraščio, mes grimztame į barbarizmą ir dekadansą. Šiomis dienomis politinėje kairėje žodis „progresas“ rašomas su ironiškomis kabutėmis; dešinėje „progresyvus“ yra koneveikiamas žodis.
Taip buvo ne visada. Ilgai egzistavo įtampa tarp tobulybės siekimo šiame ir pomirtiniame gyvenime. Apšvietos ir XIX a. optimistai tikėjo, kad vieną dieną didžioji dalis žmonijos galės gyventi laimingą ir prideramą gyvenimą čia, žemėje. Kaip I. Madach Adomas, jie buvo kupini idėjų, kaip pasaulį padaryti geresne vieta.
Kai kurie galvojo, kad Dievas sukurs Naująją Jeruzalę, kiti žvelgė į istoriją ar evoliuciją. Vieni manė, kad žmonės tobulės, jei bus palikti patys sau, kiti galvojo, kad juos reikia priversti būti laisvais; kai kurie tikėjo tauta, kiti – tautų pabaiga; vieni norėjo tobulos kalbos, kiti – universalaus išsilavinimo; vieni savo viltis siejo su mokslu, kiti – su prekyba; vieni tikėjo protingu įstatymų leidimu, kiti – anarchija. Intelektualinis gyvenimas knibždėte knibždėjo įspūdingomis idėjomis. Daugeliui žmonių klausimas buvo ne, ar progresas vyks, bet kaip jis vyks.
Progreso idėja visuomenei kuria foną. Kraštutiniu atveju – be jokios progreso galimybės – tavo įgijimas yra kažkieno kito praradimas. Jei žmogiškas elgesys yra nepataisomas, tuomet socialinė politika gali apimti tik pastangas sulaikyti beždžionę viduje. Visuomenė privalo iš principo sugebėti judėti link savo idealų, tokių kaip lygybė ir laisvė, nes priešingu atveju jie yra ne daugiau nei veidmainystė ir savęs apgaudinėjimas. Todėl labai svarbu, jei žmonės praranda tikėjimą progresu. Ir verta pagalvoti, kaip jį atgaivinti.
Kainas ir veidmainystė
Dabar kai kurie iš jūsų vargiai sugebėsite susiturėti neprotestuodami. Žinoma, aplink pilna progreso įrodymų. Taip buvo teigiama Vašingtono apygardoje įsikūrusio libertarinių pažiūrų tyrimų centro Cato Institute tuometinių darbuotojų dabar jau mirusio Julian Simon ir Stephen Moore veikale „Viskas visą laiką gerėja“ (It's Getting Better All the Time). Daugiau nei 300 puslapių veikale jie parodo, kaip žymiai visose srityse yra pagerėjęs kasdienis gyvenimas.
Ilgus šimtmečius žmonės sulaukdavo tik 25 ar 30 metų amžiaus ir daugelis tėvų galėjo numatyti, kad teks gedėti bent vieno iš savo vaikų. Šiandien žmonės gyvena iki 65 metų amžiaus, o tokiose šalyse kaip Japonija ir Kanada – virš 80; už Afrikos ribų vaikų mirtingumas yra gailestingai retas. Ilgus amžius vidutinės pajamos pasaulyje buvo apie 200 dolerių per metus; dabar vienų iš turtingesnių pasaulyje valstybių tipinis gyventojas tiek uždirba per dieną. Viduramžiais skaityti galėjo maždaug vienas iš dešimties europiečių; šiandien, su keliomis išimtimis, tokiomis kaip Indija ir tam tikros Afrikos dalys, pasaulinis raštingumo lygis yra virš 8 žmonių iš 10. Didžiojoje pasaulio dalyje, nepriklausomai nuo rasės, paprasti vyrai ir moterys gali balsuoti ir susirasti darbą. Daugelyje šalių jie gali galvoti ir sakyti, ką nori. Jei jie susirgs, jie bus gydomi. Jei jie yra nekalti, dažniausiai išliks laisvi.
Tai yra įspūdingas sąrašas – net jei įtrauktumėme kai kuriuos labai slegiančius duomenis. (Švelniai nesutinkančioje pratarmėje savo vyro knygai J. Simon našlė cituoja statistiką, kuri rodo, kad be karo XX a. valstybių valdžios atstovai dėl bereikalingo bado, darbo stovyklų, genocido ir kitų nusikaltimų nužudė 7,3 proc. savo žmonių. Palyginimui, 3,7 proc. buvo nužudyta XIX a. ir 4,7 proc. XVII a.) J. Simon ir S. Moore parodo, kad niekada nebuvo taip apstu turto ir niekada žmonės nebuvo tokie sveiki. O tai žmonijos daliai, kuri net dabar gyvena skurdžiai ir siekia to atsikratyti, daugelis pasiekimų vis dar glūdi ateityje.
Problema yra ta, kad tikėjimas progresu yra kiek daugiau nei vien statistika. Paskaičiavimai niekada nėra baigtiniai. Negi branduolinis karas ar gamtos katastrofa nepakreiptų balanso į blogąją pusę? Paskaičiavimuose daugybė tuščių eilučių. Kaip nežinomas apskaitininkas suderina tokius nežinomus dydžius kaip laimė ir pasitenkinimas skirtingais amžiais? Kuomet Adomas keliauja per istoriją, jis mato, kad materialus progresas yra susijęs su dvasiniu nuosmukiu.
Net jei galima parodyti, kokia apgailėtina buvo praeitis, tikėjimas progresu yra susijęs su ateitimi. Šiandien turtingame pasaulyje gimę žmonės mano, kad jiems priklauso tam tikras sveikatos, gerovės ir lygybės minimumas. Jie žengia pirmyn atsižvelgdami į tą standartą, o ne į marą, skurdą ir vergovės neteisybę. Tai yra progresas.
Kiekvieną dieną, visose srityse...
Progreso idėja turi ilgą istoriją, bet klestėti ji pradėjo XVII a. Apšvietos mąstytojai tikėjo, kad protu emancipuotas žmogus pasieks didžiausias aukštumas. Daugybė jo humaniškumo apraiškų turėjo būti progreso varikliais: kalba, bendruomenė, mokslas, prekyba, moralinis jautrumas ir valdžia. Deja, daugelis iš šių variklių nuvylė.
Kai kurie dalykai, numatyti būti progreso šaltiniais, dabar atrodo gana keistai. Pavyzdžiui, kalba: daugelis XVIII a. mąstytojų tikėjo, kad prietarai ir praeities klaidos yra įspaustos žodžiuose. Pavyzdžiui, žodžio „isterija“ kilmė iš graikiško žodžio „gimda“ paremta klaidinga idėja, kad panika yra gimdos konvulsija. Jie tikėjo, kad išvalius kalbą nuo klaidingo mąstymo, pagaliau įsivyraus tiesa ir protas. Šis impulsas, nors ir labai susilpnėjęs, išlieka politinio korektiškumo žodyne. Bet šiomis dienomis nedaugelis žmonių už Šiaurės Korėjos tiki, kad kalba yra socialinio pokyčio faktorius.
Kiti progreso šaltiniai yra apgaubti tragedijos. Germaniška mintis, kad individualus progresas turi būti pajungtas bendram tautos, ar volk, likimui, yra siejama su A. Hitleriu. Kur tik nacionalizmas tampa pagrindiniu visuomenės organizavimo principu, valstybės prievarta yra nebetoli. Pavyzdžiui, sovietų Rusijoje ir komunistinėje Kinijoje, siekdamas progreso, valdantysis elitas vykdė siaubingus nusikaltimus, visai panašiai kaip kad ankstesniais amžiais buvo daroma Dievo vardu. Kaip rašė australų filosofas John Passmore, žmonės siekė parodyti savo meilę Dievui ir žmonijai, nemylėdami nieko iš viso.
XX amžių suviliojo idėja, kad žmonės tobulės kaip kolektyvo dalis ir kad keli šviesuoliai turi teisę – netgi pareigą – primesti progresą tamsuoliškoms masėms, nesvarbu ar jos jį pasirenka, ar ne. Milijonų žmonių kraujas ir prieš 20 metų griuvusi Berlyno siena parodė, kaip labai žmonės su tuo nesutiko. Prievarta visada žavės tuos, kurie gali ją naudoti, bet individo pajungimas bendruomenės interesams – kaip šviesuoliško progreso šaltinis – prarado didžiąją dalį savo žavesio.
Vietoj to modernus amžius priklauso materialiam progresui ir dominuojantis jo šaltinis yra mokslas. Tačiau jaukiai sukant lizdą tarp kvarkų ir tranzistorių, nukleino rūgščių ir nanovamzdelių, kyla klausimas. Mokslas suteikia didžiulę galią pakeisti pasaulį. Ar galima pasitikėti žmonėmis, kad jie jį naudos gėriui?
Senovės tautos taip nemanė. Įspėjimų, kad smalsumas gali būti pragaištingas, galima atrasti jau civilizacijos pradžioje. Kaip kad Adomas ir Ieva suvalgė obuolį nuo Žinojimo medžio, taip ir pirmoji graikų mitologijoje moteris, smalsioji Pandora, pažvelgė į skrynią ir išlaisvino visas pasaulio blogybes.
Moderniame moksle yra daugybė pavyzdžių tokių technologijų, kurios gali būti naudojamos blogiui, taip pat kaip ir gėriui. Pagalvokite apie branduolinę energiją ir branduolinius ginklus; apie biotechnologiją ir biologinį užterštumą. Arba, ne taip apokalipsiškai, pagalvokite apie informacines technologijas ir elektroninį sekimą. Istorijoje gausybė naudingų technologijų, kurios, tyčia ar netyčia, pridarė žalos. Elektra yra modernus stebuklas, tačiau elektrinės sudegina per daug anglies dvideginio išskiriančios anglies. Internetas skleidžia žinias ir supratimą, bet taip pat leidžia plisti nusikalstamumui ir pornografijai. Vokietijos chemija sukūrė aspiriną ir trąšas, bet ji taip pat pripildė nacių dujų kameras Cyclon B.
Esmė ne ta, kad mokslas yra kenksmingas, bet kad progresas moksle visiškai nesutampa su žmonijos progresu. 2008 m. atliktoje oficialioje britų apklausoje apie visuomenės požiūrį į mokslą kiek per 80 proc. apklaustųjų teigė, kad jie yra „priblokšti mokslo pasiekimų“. Tačiau tik 46 proc. manė, kad „mokslo nauda yra didesnė nei bet koks žalingas poveikis“.
Žvelgiant iš žmonijos progreso perspektyvos, mokslui reikia vadovauti. Mokslinį progresą reikia prikabinti prie to, ką galima pavadinti „moraliniu progresu“. Jis gali duoti neapsakomos naudos, bet tik jei žmonės jį naudos protingai. Jie turi suprasti, kaip neleisti piktnaudžiauti mokslu. O kad tai pasiektų, jie privalo žvelgti už mokslo – į tai, kaip elgiasi žmonės.
...aš tampu vis turtingesnis ir turtingesnis
Panaši istorija yra su ekonominiu augimu – kitu materialaus progreso šaltiniu. XVIII a. buvo optimistiškas, kad verslas gali atnešti gerovę ir kad gerovė, savo ruožtu, gali suteikti apšvietimą. Pirmąją pažado pusę verslas įgyvendino su kaupu. Kaip yra pastebėjęs Joseph Schumpeter, kažkada šilkinės kojinės buvo tik karalienėms, o kapitalizmas jas padarė prieinamas fabriko merginoms. Ir, kaip teigia S. Moore ir J. Simon, gerovė atnešė tam tikrą dalį apšvietimo.
The Economist labiau nei daugelis tiki verslu. Tačiau net ir didžiausi kapitalizmo gynėjai iš principo sutiktų, kad dėl tendencijos formuoti kartelius, kratytis užterštumo kaštų ir žlugti nuo savo paties finansinio išradingumo svorio, verslą reikia varžyti įstatymais, skirtais nukreipti jo energiją bendram labui. Verslą, kaip mokslą, reikia valdyti.
Taip pat plačiai apibrėžiamas ekonominis progresas, ne ką daugiau nei mokslinis, atitinka žmonijos progresą. BVP nematuoja gerovės, o gerovė nelygu laimei. Turtingos valstybės iš principo yra laimingesnės nei neturtingos, tačiau išsivysčiusio pasaulio šalyse tarp laimės ir BVP egzistuoja tik labai silpna koreliacija. Ir nors per pastarąjį pusę amžiaus turto vis gausėjo, tačiau, remiantis nacionalinėmis apklausomis, tą vargiai galima pasakyti apie laimę.
Taip iš dalies yra dėl savo statuso suvokimo. Gera kilti aukštyn, bet kiek mažiau gera, jei visų aplink tave gyvenimai taip pat gerėja. Kai tik žmonės užpildo savo pilvus ir užsitikrina stogą virš galvos, jie ima norėti daugiau to, ką 6 ir 7 dešimtmečiais The Economist dirbęs ekonomistas Fred Hirsch pavadino „pozicinėmis gėrybėmis“. Tik vienas asmuo gali būti turtingiausias magnatas. Ne kiekvienas gali turėti Matisse ar butą Mayfair rajone. Augant turtui, konkurencija dėl tokių statuso simbolių tampa tik intensyvesnė.
Ir taip yra ne tik dėl to, kad nepanašu, jog materialus progresas atneštų emocinių gėrybių. Žmonės taip pat bijo, kad žmonija nesugeba jo tinkamai valdyti, ir rezultate – labai svarbiais atvejais jų vaikai gali gyventi ne geriau nei jie patys. Dingsta miškai, tirpsta ledas, trūkinėja socialiniai ryšiai, nyksta privatumas, gyvenimas tampa niūria ir varginančia kelione baisiame pasaulyje.
Visas šis skepticizmas yra parodomas dviejuose puikiuose XX a. britų distopiniuose romanuose – „1984-ieji“ (Nineteen Eighty-Four) ir „Puikus naujas pasaulis“ (Brave New World). Juose George Orwell ir Aldous Huxley sistematiškai suardo kiekvieną iš Apšvietos progreso variklių. Kalba – G. Orwell „Newspeak“ – naudojama kontroliuoti žmonių mintis. Airstrip One gyvenantys individai nuolatinio karo yra sujungiami į vieną pažemintą „tautą“. Abiejose knygose elitas naudoja jėgą engti žmones, o ne juos šviesti. A. Huxley Londone mokslas yra žvėriškas – in vitro inkubatoriuose auginami vaikai yra chemiškai sumažinti, o žmonės yra laikomi vaistų sukeltos ramybės būsenoje. A. Huxley pasaulio valdovai reikalauja entuziastingo vartojimo, kad fabrikai būtų užimti ir žmonės būtų paklusnūs. Kur Apšvieta matė galimybę žmogaus prigimties tobulėjimui, G. Orwell ir A. Huxley perspėjo, kad tai galima sugadinti propaganda ir mąstymo kontrole.
Kreivas miškas
Kyla klausimas, kodėl neišsipildė nei G. Orwell, nei A. Huxley košmarai. Ir atsakymas priklauso nuo paskutinės progreso variklių poros: moralinio jautrumo plačiausia prasme ir institucijų, kurios, kartu paėmus, šiandien žinomos kaip „valdžia“. Šios gana liberalios jėgos suteikia viltį geresnei ateičiai – iš tikrųjų labiau, nei jūs galite manyti.
Jaunesnysis partneris yra valdžia – ne despotiškas Leviatanas, bet demokratinė įstatymų ir socialinių institucijų sistema. Dešinė ir kairė turi daug priežasčių kritikuoti valdžią. Dešinei, kaip yra pasakęs Ronald Reagan, devyni labiausiai gąsdinantys žodžiai anglų kalba yra „Aš iš valdžios ir esu čia padėti“ (I'm from the government and I'm here to help). Kairiųjų požiūriu, valdžia nesugebėjo sutramdyti rinkų žiaurumo ir panaikinti vargšų skurdo. Iš savo skirtingų perspektyvų abi pusės skundžiasi, kad dažnai valdžios reguliavimas yra brangus ir neefektyvus ir kad daugelį dešimtmečių socialinė gerovė nesugebėjo pasiekti vargingųjų klasės.
Tačiau net jei valdžia sumažino savo pokarinės gerovės valstybės ambicijų apimtis, net jei ji dažnai yra neefektyvi ir tarnauja pati sau, ji taip pat įkūnija moralinį progresą. Tokia yra Amerikos nepriklausomybės deklaracijos teiginio, kad „žmonės yra gimę lygūs, kad Kūrėjas jiems yra suteikęs tam tikras nepažeidžiamas teises“, esmė. Tokia yra žodžio laisvę, visuotinę rinkimų teisę ir lygybę prieš įstatymus užtikrinančių įstatymų esmė. Ir tokia yra teismų, kurie gali priversti valstybes atsakyti, kai jos, neišvengiamai, neišlaiko savo pačių sau nustatytų standartų, esmė.
Tokios vertybės yra institucinis fundamentalaus pažangos variklio – „moralinio jautrumo“ – veidas. Pati idėja, galbūt, skamba keistai ir senamadiškai, tačiau tai yra paskutinės stiprios Vokietijoje gyvenančios amerikietės filosofės Susan Neiman knygos tema. Žmonės dažnai vengia moralinio požiūrio į pasaulį (greičiausiai todėl, kad moraliniai įsitikinimai kvepia netolerancija ir fanatiškumu). Kaip pastebėjo vienas sociologas, „neteisk“ tapo vienuoliktu Dievo įsakymu.
Tačiau Susan Neiman galvoja, kad žmonės trokšta moralinio tikslo jausmo. Pasaulyje, kuriame aktualiausi dalykai yra vartojimas ir siauri asmeniniai interesai, tai suteikia gyvenimui orumo. Žmonės nori suprasti, kaip veikia pasaulis, o ne visą laiką priklausyti nuo jo. Tai reiškia, kad žmonių elgesį turėtų apspręsti ne tas, kuris yra galingiausias, ir ne tas, kuris yra pasirengęs gauti ir prarasti, bet tas, kuris yra teisus nepriklausomai nuo kainos. Moralinis jautrumas lemia tai, kad žmonės yra pasiruošę kentėti vardan savo įsitikinimų, ir tai, kad principinio asmeninio pasiaukojimo aktai būna tokie stulbinantys.
Žmonės gali atskirti tai, kaip yra, ir tai, kaip turėtų būti. Vienu metu kankinimai buvo įprastas dalykas centrinėse Europos aikštėse. Šiandien tai yra nepriimtina net tuomet, kai tardytojai yra galingiausios pasaulio valstybės. Rasė kadaise neleisdavo patekti į garbingus klubus ir salonus, o dabar juodaodis yra Amerikos prezidentas.
Nėra jokios garantijos, kad tarpas tarp esamos ir idealios realybės išnyks. Visada kažkas sakys tau „būti realistu“ ir ragins atsisakyti tam tikrų savo įsitikinimų. Susan Neiman pripažįsta, kad idealios tikrovės nebus, tačiau tam tikra pažanga šioje srityje (tegul ir netobula) yra įmanoma. Tai tas pats, kaip judėti link nepasiekiamo horizonto. „Žmogiškasis orumas, – kaip ji rašo, – reikalauja mylėti idealus kaip tokius ir nereikalauti, kad už meilę būtų atsilyginta“.
Siekis, o ne kova
I. Madach eilėraščio pabaigoje Adomas ruošiasi iš nevilties nušokti nuo uolos, kai šmėsteli išsigelbėjimo viltis. Iš pradžių prieina Ieva, kad pasakytų, jog ji laukiasi, o po to pasirodo Dievas ir sako, kad jam neverta žiūrėti į savo rūpesčius kaip į kosminės svarbos reikalus: „Jeigu tu pažvelgtum į savo trumpalaikį žemišką gyvenimą iš amžinybės pozicijų, jis visiškai prarastų prasmę. Arba jeigu tu pamatytum, kaip tavo dvasia permerkia dulkes, kokį tų turėtum stimulą stengtis kažką daryti“. Viskas, ko Dievas prašo iš žmogaus, yra siekti pažangos, ir nieko daugiau. „Aš noriu žmogiškosios dorybės, – sako jis, – žmogiškumo didybės“.
Susan Neiman prašo žmonių atsisakyti klaidingo pasirinkimo tarp utopijos ir degeneracijos. Jos teigimu, moralinė pažanga nėra nei garantuota, nei beviltiška – ji priklauso nuo mūsų.
Parengta pagal economist.com
Rašyti komentarą