Šiemet emigracija pasiekė neregėtus mastus. Lietuvą paliko daugiau žmonių nei bet kuriais ankstesniais metais nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Kiekvieną savaitę darbo biržose įregistruojami tūkstančiai naujų bedarbių. Prognozuojama, kad kitąmet kas penktas darbingo amžiaus Lietuvos gyventojas neturės darbo. Apie emigracijos priežastis, nedarbo pasekmes ir Lietuvos veidą po krizės susitikome pasikalbėti su Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriumi, doc. dr. Boguslavu Gruževskiu.
Lietuvių emigracija primena bėgimą iš skęstančio laivo. Kaip manote, kodėl tiek daug jaunų, darbingų žmonių išvyksta į svetimas šalis?
Bėgimas iš skęstančio laivo – nelabai malonus palyginimas. Manyčiau, netikslinga Lietuvą lyginti su skęstančiu laivu. Daugelis šalių dabar atsidūrė sunkioje padėtyje. Pavyzdžiui, Islandijoje, kurioje gerovė, galimybės ir gyvenimo lygis yra aukštesnis, padėtis yra blogesnė, nei Lietuvoje. Europos Sąjungos šalyse, toje pačioje Bulgarijoje, Rumunijoje tikrai gyvenimo lygis yra mažesnis, gyvenimo standartai – blogesni, socialinės garantijos – žemesnės, nei Lietuvoje. Taigi, mes nesame skęstantis laivas ir nėra čia taip baisu.
Kita vertus, pagal 2008 m. statistinius duomenis, didžiausias migracinis intensyvumas buvo Lietuvoje, Latvijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir Bulgarijoje. Estija net turėjo prieaugį. Mūsų šalies migracinis intensyvumas yra dukart didesnis, nei Latvijos, kuri prarandančių gyventojus šalių grupėje yra antra nuo galo po Lietuvos. Taigi mūsų praradimai buvo gerokai didesni, nei kitų šalių. Šiame kontekste galima sakyti, kad išvykimas yra panašus į bėgimą.
Yra keturios pagrindinės išvykimo priežastys. Pirma yra darbo užmokestis. Jaunas, darbingo amžiaus žmogus ES šalyse, JAV, Kanadoje gali uždirbti daugiau, nei čia. Jei pagrindinis stimulas imtis darbo yra tik ekonominis, o socialiniai kontaktai, ryšys su tėvyne, su draugų ratu turi mažesnę svarbą, tai žmogus, be abejo, pasirenka aukštesnes pajamas.
Antra priežastis – tai darbo neturėjimas. Žmonės, negalėdami surasti darbo Lietuvoje, pasirenka užimtumą už šalies ribų.
Trečia priežastis yra orientacia į savirealizaciją. Žmonės nori surasti norimą darbą, siejamą su specifine veikla – architektūra, mokslu, muzika. Be to, atsiranda galimybė pakeliauti, pamatyti pasaulį. Žmogus žino, kad uždirbs minimalių poreikių patenkinimui, būstui, maistui. Jis šešis mėnesius dirba viename regione, o po to važiuoja kitur.
Kiti žmonės siekia nepriklausomybės nuo tėvų, nori turėti savo kampą. Būna, kad tėvai neturi pakankamai pajamų, o tai jauną žmogų gali skatinti siekti finansinės nepriklausomybės. Būna, kad jaunas žmogus nuolat jaučia perteklinį rūpestį ir žino, kad užsienyje jis bus laisvesnis.
Jauni žmonės, kurie mato tėvų finansines problemas, išvažiuoja, nes nenori apkrauti šeimos papildomais rūpesčiais, o kai kurie siekia padėti išmokyti jaunesnius brolius ar seseris. Anksčiau, prieš Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvoje buvo tokia tradicija, kai vyresnieji sūnūs išvykdavo į Ameriką, Australiją ir siųsdavo pinigus, kad tėvai išaugintų ir tinkamai išmokytų jaunesnius vaikus. Dabar ši tradicija mažesnė, bet ji yra gyva.
Ketvirta priežastis – studijos. Mano tiesioginiai kontaktai su studentais rodo, kad vis daugiau žmonių pasirenka studijas užsienyje. Pas mus labai akcentuojama studijų kaina, todėl paskaičiavę, žmonės pasirenka studijas užsienyje. 2009 m., manau, turėsime didesnę dalį žmonių, išvykusių studijuoti į kitas šalis. Jaunimas, kuris pasirenka studijas užsienyje, pirmiausia pasirenka naują kultūrinę aplinką, o tai puiki galimybė be streso įgyti naują kultūrinės aplinkos ir socialinių kontaktų patirtį. Jaunas žmogus gali projektuoti savo ateitį užsienio rinkoje, kadangi jis gali panaudoti ne tik savo diplomą ir kvalifikacijas, bet ir visą socialinį bagažą. Studijų užsienyje pasirinkimas yra labai patrauklus, todėl mums Lietuvoje reikėtų labai daug investuoti į šią sritį, o mes kaip tik sureikšminome būtinybę mokėti už studijas.
Manote, kad aukštojo mokslo reforma buvo klaida?
Šiandien man atrodo, kad taip. Ši reforma iškėlė tai, ką reikėtų labai maskuoti. Daugiau reikėtų akcentuoti prieinamumą, nemokamą, kokybišką paslaugą. Viskas turi būti daroma dėl jauno žmogaus ir jo perspektyvų Lietuvoje. O jeigu akcentuojami pinigai, tai kiekvienas pradedame skaičiuoti ir tada pasirodo, kad šalia yra žymiai pigiau. Žmogus yra laisvas ir jis pasirinks, kur jam kokybės ir kainos santykis bus palankesnis, o kokybė žymiai platesnė pasirenkant studijas užsienyje. Labai pavojinga, jeigu mes paskatinsime žiūrėti į užsienio studijas. Dabar žmonės tai darys drąsiau. Jeigu reikia mokėti, tai koks skirtumas?
Mes turėtume labai tyliai kalbėti apie mokamas studijas, nereikia akcentuoti paskolų. Reikia siekti, kad studijos būtų nemokamos. Taip išlaikytume jaunimą Lietuvoje.
Prognozuojama, kad kitąmet kas penktas darbingo amžiaus Lietuvos gyventojas neturės darbo, tačiau darbas mūsų šalyje – viena svarbiausių vertybių. Kaip manote, ar didžiulis nedarbas turės įtakos visuomenei, kokių ilgalaikių socialinių pokyčių galime sulaukti?
Nedarbas auga, bet jo augimas nėra spartus. Problema ta, kad jis kaupiasi, neatsiranda naujų darbo vietų. Žmonės negali grįžti į darbo rinką. Kai žmonės šešis ir daugiau mėnesių neturi darbo, tada nukenčia kvalifikacija, šeimos biudžetas, socialiniai kontaktai. Mūsų šalyje nedarbas vis labiau pereina į ilgalaikį nedarbą.
Lietuvoje reikia labai aiškiai skirti nedarbą ir ekonominį neaktyvumą. Kai kurie žmonės nedirba, nes nesiekia įsidarbinti. Apie 30 proc. besiregistruojančių darbo biržoje registruojasi ne tam, kad surastų darbą, o dėl to, kad turi teisę į socialinę paramą. Šie žmonės iškreipia vaizdą, nes didina nedarbo statistiką. Jie nesiekia užimtumo, nes turi nedeklaruotus pajamų šaltinius, padeda namų ūkyje. Labai žemas yra neįgaliųjų užimtumas. Dalis žmonių neturi profesinio pasirengimo. Taip pat kaimo žmonės turi namų ūkį, bet darbo biržoje registruojasi dėl socialinių garantijų. Mums, kaip valstybei, tai yra didelė problema.
Ilgalaikės socialinės pasekmės atsiranda migracijos kontekste. Mes matome, kad registruotas nedarbas, remiantis Lietuvos darbo biržos duomenimis, siekia 262,7 tūkst. 30 proc. prisiregistravusiųjų neieško darbo, 30 proc. sudaro pakankamai gerai kvalifikuoti darbininkai, inžinieriai, aukštą išsilavinimą turintys žmonės, absolventai, 40 proc. – tai vidutinio pasirengimo, mažiau kvalifikuoti žmonės. Aukščiausią vertę turi aukštą kvalifikaciją turintys specialistai. Jei jiems užsitęs nedarbas, jie nebus pasyvūs. 80 proc. šių žmonių yra pasirengę išvykti, kadangi jie žino, kad yra geri specialistai. Lietuvoje maždaug 60 proc. visų gyventojų turi ryšius su žmonėmis, kurie buvo užsienyje. Tokiu būdu sužinoti, kokios galimybės yra užsienyje galima savo mobilaus telefono pagalba.
Tačiau aukštai kvalifikuota darbo jėga yra labiausiai patraukli ir Lietuvos darbdaviams. Tik dabar jie laikinai nereikalingi. Iki 2010 metų vidurio mūsų ekonomika pajudės į priekį ir pareikalaus šitų žmonių, tačiau iš jų liks ne 60-80 tūkst., 10-15 tūkst. Lietuvoje liks mažesnę vertę turintys žmonės.
Mes turėsime aukštą nedarbą. Jį sudarys mažiau kvalifikuoti, nepasirengę darbo rinkai bedarbiai. Juos įtraukti į darbo rinką bus dar sunkiau, tačiau lygiagrečiai mes turėsime kvalifikuotų specialistų poreikį. Įmonėms reikės darbuotojų, darbo jėgos, o biržose bus pakankamai daug bedarbių. Blogesnės situacijos negalime įvaizduoti! Neturėsime kuro judinti savo ekonominį mechanizmą, o dalis žmonių, išlikusių biržos sąrašuose, pateks į socialinę paramą.
Be to, mums gali nepavykti palaikyti šių žmonių ekonominį aktyvumą. Per metus nedarbo žmogus atpranta nuo ritmo, jis ilgai sėdi namuose, žiūri televizorių, jo vidinė drausmė tampa pažeidžiama. Tai labai didelis praradimas kalbant apie to žmogaus galimybes integruotis. Jis praranda motyvaciją ieškoti darbo, mažina reikalavimus sau, savo vartojimo standartams, savo gyvenimo lygiui, o tautos kontekste tai yra labai didelis praradimas. Žmogaus motyvacija, patriotiškumas, lojalumas valstybei, noras dirbti geresnį darbą dingsta. Jeigu žmogus tris kartus pabando, jam nesigauna, jis praranda motyvaciją, nusivili.
Teigiama, kad Lietuvoje aukštos kvalifikacijos specialistų pasiūla gerokai didesnė už paklausą. Turintys aukštąjį išsilavinimą jaunuoliai jaučiasi niekam nereikalingi. Jei dalis jų išvyks, gal pasieksime balanso?
Aukštą išsilavinimą turintys specialistai rečiau patenka į užsienio rinką. Be to, parengiame ne tai, ko reikia. Parengiame aukštos kvalifikacijos, universitetų arba kolegijų specialistus, kurie sudaro apie 60 proc. visų specialistų. Jų paklausa nėra didelė, jie įdarbinami, eina vadybininkų pareigas. Atlikome tyrimą, kuris parodė, kad darbdaviai mielai priima specialistus su aukštuoju išsilavinimu. Tačiau, kai jų paklausėme, ar tai, ką jie daro, galima būtų atlikti be aukštojo mokslo diplomo, tai 70 proc. atsakė, kad taip. Problema yra ta, kad dalis darbdavių su diplomu tapatina darbštumą. Diplomas yra kaip garantas, kad žmogus nėra tinginys, kad yra minimaliai logiškai mąstantis, turi minimalias užsienio kalbos žinias. Konkrečiai pagal poreikį darbo atžvilgiu, jie galėtų turėti mažesnį išsilavinimą. Tai, kas parengiama, kalbant ES lygiu, turi labai mažą vertę.
Mes turėtume labai smarkiai dirbti Lietuvoje, kad pakeistume struktūrą. Mums labiausiai trūksta ne aukštos kvalifikacijos specialistų, o darbininkų ir vidutinės grandies tarnautojų. Mūsų sistemoje trūksta kokybės, o ne kiekybės. Lietuvai reikalingi praktikai intelektualai. Praktikai išvyks, o juk jie yra brangiausi.
Šalį palieka išsilavinę, talentingi žmonės. Kiek žmonių praradimas kainuoja Lietuvai? O, galbūt, didžiausią kainą sumokėsime ateityje?
Nesame įvertinę, kiek žmonių praradimas kainuoja Lietuvai. Dažnai akcentuojama, kad išvyksta žinios ir kompetencijos. Daug rečiau akcentuojama žmonių motyvacija, verslumas. Juk talentingi žmonės – nebūtinai žmonės, turintys išsilavinimą. Tai merginos ir vaikinai, kurie turi motyvaciją, kuria verslą, kažką perka, parduoda, KURIA. Aišku, dažniausiai jie turi turėti išsilavinimą. Tačiau aš noriu priešpastatyti žinias ir vidinę motyvaciją kurti, daryti, realizuoti. Tai nevisada sutampa su išsilavinimu. Tokie žmonės ilgai nevaikščios biržos koridoriais, nes jie negali stovėti vienoje vietoje, jie pastoviai sukasi. Yra šimtai žmonių su diplomais, be nė vieno organizatoriaus. Tik pasyvūs vykdytojai. Aš kalbu apie tuos, kurie yra vedliai. Jų yra nedaug – 5-10 proc. nuo visos visuomenės, bet jie išvyksta pirmiausia.
Pagrindiniai praradimai bus ateityje. Kai jau bus pakilimas, galimybės investuoti, bet ne bus su kuo įsisavinti to kapitalo. Jau 2006-2007 atskiros įmonės turėjo atsiakyti 60 proc. užsakymų dėl tinkamų išteklių neturėjimo. Ateityje visa tai mums kainos gerokai daugiau, skaudės vis labiau.
Rašyti komentarą