Alfa.lt pristato išskirtinį keturių dalių straipsnių ciklą, kurios herojus – buvęs KGB agentas ir žurnalistas Aleksandras Litvinenka. Ši neeilinė asmenybė atskleidė pasauliui Vladimiro Putino nešvarius „darbelius“, deja, už tai sumokėjo gyvybe.
Pasakodami Aleksandro Litvinenkos gyvenimo istoriją, neišvengiamai susidursime su žiauriu Rusijos verslo ir politikos pasauliu. Narplioti jį mums padėjo leidyklos „Obuolys“ išleista knyga „Disidento mirtis“.
Pirmoje dalyje sužinosime apie tai, kaip Aleksandras Litvinenko pateko į KGB pasaulį, jo pirmuosius ryšius su Rusijos „oligarchais“ ir kaip vienam jų išsaugojo gyvybę.
Aleksandro Litvinenkos gyvenimas nuo pat vaikystės nebuvo lengvas. Studentiška tėvų santuoka truko neilgai, tad šie greitai išsiskyrė, sukūrė naujas šeimas, o penkerių metų Aleksandrą paliko su seneliu. Aleksandras mylėjo senelį, buvusį Raudonosios armijos karininką, o senelis mylėjo Aleksandrą ir įskiepijo jam patriotizmo vertybę.
Paauglystėje berniukas ėmė uoliai sportuoti, buvo penkiakovės apsėstas maniakas. Varžybų jaudulys buvo visas jo gyvenimas. Kai Sašai sukako septyniolika, jis metė vidurinę mokyklą ir įsiliejo į armiją. Vėliau sekė pasiūlymas dirbti KGB (dabar – FSB) ir entuziastingas Aleksandro „Taip!“ Tuo metu apie Agentūros juodąją praeitį niekas dar nežinojo.
Iš pradžių Saša dirbo su finansiniais nusikaltimais, o vėliau – antiteroristiniame centre, tačiau darbo pobūdis visuomet būdavo panašus: korupcija ir organizuoti nusikaltimai. Saša buvo operatyvininkas, vedė slaptas bylas apie stambius nusikaltėlius, jų ryšius su verslininkais bei politikais. Jo surinkta medžiaga teismuose buvo neįkainojama.
Tačiau Saša skyrėsi nuo kitų KGB’istų mažiausiai trimis dalykais: 1) jis negėrė, o kiti neįsivaizdavo kitokio atsipalaidavimo; 2) nemokėjo „kalti“ pinigų, taigi neužsiiminėjo papildomais darbais, pvz., stogo dengimu; 3) jis nesinaudojo įtaka, kurią suteikė KGB ženkliukas.
Kai Saša ėmė domėtis bendražygių gyvenimais, ėmė vis labiau jais nepasitikėti, todėl po truputį tapo lojalus verslo magnatui Borisui Berezovskiui.
Pažintis su pirmuoju Rusijos „oligarchu“ Borisu Berezovskiu
„Su Berezovskiu susidūriau, kai kėsinosi į jo gyvybę. Jau tuo metu jis buvo didelę įtaką turintis verslininkas. KGB direktorius išsiuntė žinutę visiems padaliniams: bet kuris, turintis kokios nors informacijos apie Borisą, tepradeda tyrimą“, – vėliau pasakojo Aleksandras Litvinenko. Jis pasiūlė Borisui susitikti, nes numanė, kas gali būti jį norintys nužudyti žmonės.
1994 m. birželio 7 d. Borisas buvo užpultas. Jo pilkas „mersedesas“ riedėjo Maskvos centre ir staiga sprogo. Vairuotojas žuvo, o Borisas ir jo sargybinis buvo stipriai apdegę. Nuo sprogimo išdužo aštuonių aukštų namo langai kitoje gatvės pusėje. Tai buvo viena pirmųjų užsakomųjų privatizavimo eros žmogžudysčių. Berezovskio automobilis atsidūrė ant „New York Times“ viršelio.
Tuo metu Borisas buvo automobilių versle, prekiavo žiguliais ir „mersedesais“. Buvo stambiausias šalyje, tad, žinoma, nemėgstamas. Beje, žydas. Remiantis pirmine Sašos teorija, išpuolis buvo susijęs dėl žigulių gamintojos VAZ, kurią Borisas siekė privatizuoti, kaip ir jo konkurentai. Nors surasti tikruosius kaltininkus ir nepavyko, tarp Boriso ir Aleksandro užsimezgė glaudus ryšys.
1994-ųjų pabaigoje Borisas Berezovskis galutinai apleido automobilių verslą, kuris labai gerai sekėsi ir be jo priežiūros, ir užsigeidė „užvaldyti“ Rusijos žiniasklaidą, kuri buvo glaudžiai susijusi su pavojingu Rusijos politikos pasauliu.
Naujas siekis – „užvaldyti“ žiniasklaidą
Berezovskis gavo ryšius su Kremliumi. Visiems Jelcino žmonėms didžiausią susirūpinimą kėlė artėjantys prezidento rinkimai. Kiekvieną savaitę Jelcino galimybės laimėti menkėjo. Išanalizavęs situaciją, Berezovskis pateikė idėją: pasinaudoti senėjančia televizija – „Pirmuoju kanalu“, transliuojančiu 200 mln. žmonių – Jelcino rinkimų kampanijai. Taip gimė ORT, kurios 51 proc. pasiliko valstybė, o likusius valdė Borisas Berezovskis.
Prezidento dekretas, pagal kurį išformuotas „Pirmasis kanalas“ ir vietoj jo sukurta ORT, ankstyvą 1994-ųjų gruodį liko nepastebėtas, nes visų dėmesys buvo nukreiptas į kylantį konfliktą su Čečėnijos separatistais. Tačiau po trijų mėnesių ORT prabilo apie save „visu grožiu“. Konkurentai nusprendė nieko nelaukti.
Po to, kai 1995-ųjų kovo 1 d. buvo nušautas populiarus TV laidų vedėjas Vladas Listjevas, kitą rytą visi šalies televizijos kanalai išjungė eterį 24 valandoms – visa šalis patyrė šoką.
1995 m. kovo 1 d. naujasis generalis ORT direktorius, Vladas Listjevas, buvo sušaudytas prie savo namų durų Maskvoje. Listjevas buvo populiariausias laidų vedėjas šalyje, tautos numylėtinis.
Aleksandras gelbėja Borisą Berezovskį
Kitą rytą po žmogžudystės KGB direktoriaus pavaduotojo kabinete buvo sušauktas skubus susirinkimas, kuriame dalyvavo ir Saša. Buvo manoma, kad kitas konkurentų taikinys bus pats Borisas Berezovskis. Kaip tik tuo metu į savo pranešimų gaviklį jis gavo Boriso žinutę „nedelsiant paskambink“. Aleksandras nieko nelaukęs taip ir padarė.
Borisas pasakė, kad jo suimti atvyksta Maksvos milicija. Tokiais atvejais viskas atrodo „nekalta“, maždaug „Borisas bus apklaustas ir paleistas“, tačiau Aleksandras žinojo, kad, jeigu delstų, kitą rytą sulauktų tokių žinių, kaip „patyrė širdies infarktą“ ar „nušautas bandydamas pabėgti“. Niekas nieko negalėtų įrodyti. Jis iškvietė pastiprinimą ir per oficialų tardymą visą laiką stovėjo šalia Boriso ir jį saugojo.
Tarp Sašos ir Boriso užsimezgė ypatingas ryšys, būdingas tik žmonėms, kurie kartu išgyvena mirtiną pavojų, tai – ne draugystė ar prisirišimas, o ypatingas lojalumas, kurio nepranoksta niekas.
Išgyvenus šį sunkų laikotarpį, Boriso Berezovskio gyvybei pavojus nebegrėsė. Atgavo jėgas ir vėl pasinėrė į verslo ir politikos sūkurį. Suvienijęs jėgas su didžiausiu savo konkurentu, kanalo NTV savininku Vladimiru Gusinskiu bei subūręs stiprią viešųjų ryšių komandą, jis padėjo Jelcinui laimėti prezidento rinkimus.
Noro padėti Jelcinui priežastis labai paprasta – be politikų paramos, Borisas nebūtų išsaugojęs savo turtų, tarp jų ir „Pirmojo kanalo“. Boriso Jelcino pergale prasidėjo nauja, „oligarchų“ era.
Kitoje, antroje, dalyje sužinosime, kaip buvęs KGB agentas Vladimiras Putinas iškilo iki aukščiausio valdžios taško – prezidento posto. Aleksandras Litvinenko iš pat pradžių buvo nusiteikęs prieš Vladimirą, tad bandė sutrukdyti jam tapti šalies prezidentu.
Antrąją dalį skaitykite rytoj.


Rašyti komentarą