Verslas > Ekonomika

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė, penktadienį dalyvavusi Lietuvos pramonininkų konfederacijos suvažiavime, išdėstė savo požiūrį į tai, kas nutiko Lietuvos ekonominiame pasaulyje ir kuria kryptimi keliausime toliau. Pateikiame nekoreaguotą kalbą, kurią išgirdo keli šimtai į suvažiavimą atvykusių verslo atstovų.

Ar tikrai tapome didžiausiais Europos nevykėliais?

Dažnai ginčijamės ir daug šnekame, kodėl taip stipriai krentame, ar mes esame patys blogiausi, patys didžiausi Europos nevykėliai? Kas gi atsitiko, kad ilgą laiką būdami augimo čempionais, staiga matome tokius skaičius, kokius mato mažai ES valstybių?

Ištakos pakankamai aiškios. Turbūt nėra vieno kalto, nėra valdžių ar verslo kaltė. Tiesiog susiklosčiusių aplinkybių rezultatas Lietuvoje pasireiškė pačiu nemaloniausiu būdu.

Reikia pripažinti, kad augome gerokai sparčiau, negu pagal savo ekonomikos dydį ir potencialą galėjome augti. Jeigu galvojome, kad tokiam tvariam kilimui turėtume augti apie 5 proc. per metus, tai augome 8 ir beveik 10 proc.

Mus maitino pigūs pinigai

Akivaizdu, kad tą augimą maitino kažkas kitas, o ne mūsų ekonomika. Žinoma, maitino pigūs pinigai.

Tie pigūs kreditai paveikė ir mūsų visų, o tuo pačiu ir verslo elgseną. Sparčiai augo ne realusis sektorius, kuris gamina produkciją , kurią galima parduoti užsienyje, bet uždari sektoriai, kurie sukasi savo kieme. Įmonės pradėjo orientuotis į nekilnojamojo turto vystymą, nes tai atrodė perspektyvus ir pelningas verslas.

Dėl to balansas pasiekė įspūdingus mastus. Labai daug importavome, einamoji sąskaita tapo ženkliai deficitine, biudžetas niekada nebuvo perteklinis, keletą kartų buvo arti subalansuoto, tačiau labiau dėl atsitiktinumo, o ne tikslingų sprendimų.

Todėl tai, kad įvyks natūralus ciklinis sulėtėjimas, nebuvo abejonių, Tik klausimas, kaip jis atrodys? Ar tai bus natūralus ekonomikos sulėtėjimas, po kurio augsime po 1–2 proc. per metus ir labai dėl to pergyvensime, ar tai vis dėl to bus staigi recesija?

Turėjome kaupti, bet išleidome

Nesėkmingas finansų rinkų sukrėtimas ir kitos problemos ciklinį lėtėjimą padarė labai skausmingą.

Iš to kilo visiškai natūralios biudžeto problemos. Turėjome perviršines pajamas, kurias galėjome kaupti. Ir ne tik galėjome, bet ir privalėjome. Blogiausiu atveju galėjome jas investuoti į kokius nors vienkartinius dalykus.Deja, mes investavome jas į nuolatines išlaidas.

Pajamas mums generavo tie patys uždarieji sektoriai, daugiausia, žinoma, statyba, NT veikla, prekyba. Pramonė visada buvo solidus mokesčių mokėtojas, bet ji tokia buvo, yra ir išliks, o kitiems verslams sekasi prasčiau. Kilus problemų šalies ūkyje, perkaitę sektoriai nebegalėjo mokėti tiek mokesčių, kiek mokėjo anksčiau. Vadinasi valstybės pajamos dingo, o įsipareigojimai liko.

Keinsizmo politika – ne mums

Amžinas klausimas: kodėl gi vyriausybė į krizę atsakė procikline biudžeto politika, t.y.ribodama išlaidas ir mažindama deficitą?

Priežastis labai paprasta: nesame tradicinė valstybė, kuri galėtų savo kailiu išbandyti vienų mėgstamus, kitų peikiamus keinsizmo receptus. Esame valiutų valdybos šalis, kurioje keinsizmo receptai (didinkime deficitą, didinkime išlaidas, mažinkime mokesčius) veikia šiek tiek kitaip. Jie sukuria papildomą disbalansą.

Svarbiausias klausimas yra labai paprastas– kas būtų mokėjęs už šitą malonumą, už keinsistinę fiskalinę politiką?

Akivaizdu, kad socialinė situacija pradėjo blogėti labai greitai, nes pradėjo mažėti biudžeto pajamos, deficitas viršijo 3 proc. ribą ir mažėjo toliau, laikinosios pajamos dingo, o nuolatinės išlaidos vis dar buvo. Reikėjo skolintis.

Kas gi toliau?

Džiugu ar ne, bet toliau – ta pati fiskalinė drausmė ir tolesnė fiskalinė konsolidacija. Taip pat ekonomikos skatinimo planas. Galutinis viešųjų finansų tikslas yra narystė euro zonoje. Bet tai nėra tikslas savaime.

Kodėl fiskalinė konsolidacija? Todėl, kad švelninant ūkio pasekmes, mums reikalingas pigus investuotojų finansavimas. Toks finansavimas yra įmanomas tik tada, jeigu vartotojai tiki, kad skolos bus gražintos. Reikia įtikinti investuotojus, kad mes galime tvarkytis su savo skola. Ir tai liečia visus – ir valstybę, ir verslą

Deficitas ir skola – brolis ir sesuo dvyniai

Lietuvai, kuri nesukaupė rezervo geraisiais laikais, deficitas ir skola tapo broliu ir sese dvyniais. Didelis deficitas lemia didėjančią skolą. Didėjanti skola lemia didėjančias aptarnavimo išlaidas ir didėjantį deficitą. Tai apsunkina atsigavimą.

Jei nemažintume deficito, jau 2011 m. mūsų skola viršytų Mastrichto kriterijų, t.y. 60 proc. nuo BVP. Jei mes tikėtume, kad ekonomika pati išsilaižys savo žaizdas, nesiimtume jokių priemonių ir deficitą mažintume tiek, kiek natūraliąja eiga į biudžetą patenka papildomų pajamų, tai iš perviršinio deficito išsikapstytume maždaug 2016–2017 m. Tačiau tada skola jau viršytų 100 proc. BVP.

Todėl būtina valstybei užtikrinti investuotojų pasitikėjimą, įrodyti, kad ji yra pasiryžusi puoselėti fiskalinę politiką, kuri garantuos skolų gražinimą ir ilgalaikį finansinį tvarumą.

Aiški strategija dėl narystės euro zonoje taip pat sumažina spekuliacijų ir emocijų poveikį.

Kodėl Lietuva skolinosi brangiau nei Slovakija?

Euras nėra tikslas, bet yra priemonė, kuri svarbi. Kartais, kai žmonės abejoja, kodėl vyriausybė vis labiau akcentuoja narystės euro zonoje svarbą, tai galima paimti pavyzdį iš tos pačios skolos serijos.

Birželio mėnesį, kai Lietuva platino euroobligacijų emisiją,panašią emisiją platino ir Slovakija. Mūsų palūkanų norma buvo didesnė nei 9 proc., ir pats faktas, kad euroobligacijų emisija buvo išplatinta, buvo laikoma didele sėkme.

Slovakija, kurios ekonomika taip pat stipriai krenta, kadangi ji taip pat priklauso nuo eksporto, skolinosi tuo pačiu metu, tą pačią sumą už 5 proc.

Tas skirtumas, kurį tenka mokėti mokesčių mokėtojams per mokesčius ir yra euro kaina. Mažesnė kaina, mažesni mokesčiai, mažiau spekuliacijų ir yra ta nauda, dėl ko Lietuvai reikia euro.

Kas gi mūsų laukia 2010 m.?

Pasaulis mato optimizmo ženklų, kartais netgi tikslingai ieško. Lietuvos ūkis atskiruose sektoriuose tų gerųjų ženklų mato, tačiau bendras rodiklis bus tas, kad 2010 m. pozityvaus augimo mes vis dar neprognozuojame. Kadangi šokas buvo toks stiprus, kad greito atsigavimo negalime tikėtis.

Papildomą neigiamą efektą dar turės Ignalinos atominės elektrinės uždarymo veiksnys, kuris apsunkins greitesnį verslo atsigavimą, kuris būtų įvykęs greičiau, jei šio veiksnio nebūtų buvę.

Todėl ir Finansų ministerijos, ir kitų analitikų prognozuojami kitų metų skaičiai yra neigiami. Tačiau galvojame, kad 2011 m. – yra tie metai, kai matysime ekonomikos pagyvėjimą. Ir matysime tą absoliučiais skaičiais, o taip pat ir augančiu BVP.

Šiandien Finansų ministerijos prognozė yra tokia, kad 2011 m. galime tikėtis net 4,5 proc. realaus BVP augimo. Atsigaus užsienio prekybos partnerių ūkiai, padidės paklausa ir tai turės teigiamą poveikį.

Darbo užmokestis mažės

Ūkio restruktūrizacija toliau didins darbo jėgos pasiūlą. Ieškantys darbo 2010 m.sudarys apie 20 proc. darbo jėgos. Tai reiškia, kad bus prielaidos ir toliau mažėti darbo užmokesčiui, todėl Finansų ministerija prognozuoja, kad šiais metais darbo užmokestis mažės 27 proc., o kitąmet – dar maždaug 9 proc. Dėl to nusilps perkamoji galia. Ji nusilps ir dėl kreditinių išteklių stokos, ne tik dėl mažėjančio darbo užmokesčio.Tai vers mažinti kainas. Dėl šios priežasties manome, kad kitąmet infliaciją pakeis defliacija. 2010 m. defliacija gali siekti maždaug 3 proc.‚ 2011 m. – irgi panašiai. 2012 m. kainos turėtų būti stabilios.

2010 m. biudžetas dėl šių priežasčių yra dar mažesnis nei 2009 m., nes dėl mažėjančio darbo užmokesčio, kainų, vartojimo, mažėja mokesčių bazė. Atitinkamai mažinamos ir išlaidos. Iš visų biudžete numatytų eilučių yra mažai tų, kurios didėja, lyginant su 2009 m.

Liūdna žinia, kad didėja skolos aptarnavimo išlaidos ir tai yra šių metų didelio deficito rezultatas. Didėja pervedimai į sveikatos draudimo fondą, kurie mažėtų dėl darbo užmokesčio. Mes siekiame užtikrinti tai, kad sveikatos apsaugos sistemoje pagaliau įvyktų struktūrinės reformos, kurioms reikalingas tam tikras laikinas papildomas finansavimas.

Ženkli dalis mūsų biudžeto lėšų yra ES lėšos.2010 m. planuojamas reikšmingas jų padidėjimas. Bet toms lėšoms įsisavinti būtinas nacionalinis indėlis. Bet ES struktūrinių fondų įsisavinimui reikalingas koofinansavimas yra viena iš tų sričių, kurią vyriausybė stengiasi apsaugoti biudžeto projekte ir išlaidos, lyginant su 2009 m. padvigubėjo.

Vienintelė verslo skatinimo finansinė priemonė, kurią turime ir turime panaudoti ir yra tos ES lėšos, todėl, kad tradicinis fiskalinis stimulas, kuris mūsų atveju reiškia didesnį deficitą ir didesnę skolą ir dar didesnes skolos aptarnavimo išlaidas, ateityje tikrai negali būti taikomas. Todėl pagrindiniai darbai, kuriuos reikia daryti nuolat, tai operatyviai perskirstyti lėšas tarp sektorių. Tam, kad tie, kurie juda sparčiai, galėtų pasinaudoti ES lėšomis maksimaliai, todėl, kad efektas gali būti pasiektas greičiau, o tie, kurie juda lėčiau, gali ir palaukti, bet nestabdyti lėšų įsisavinimo.

Kaip išsivaduosime iš krizės?

Tam reikalingos išorinės ir vidinės prielaidos. Išorinės – tai pirmiausia mūsų eksporto partnerių ekonominė situacija.

Koks bebūtų smagus ekonomikos augimas, kurį turėjome 2006 – 2008 m., kurį maitino vidaus paklausa ir vidaus vartojimas, turime susitaikyti su tuo, kad jis negalėjo būti tvarus, todėl, kad viena pagrindinių sąlygų tokiam augimui buvo pigūs kreditiniai ištekliai.

Po pasaulio finansų krizės bankininkystė grįš į tradicinius rėmus, tačiau netikrų pinigų pasaulyje bus gerokai mažiau, todėl būdami maži ir labai atviri, tikrai tiesiogiai priklausysime nuo to, ką daro verslas. Nuo prekių ir paslaugų eksporto. Todėl eksporto partnerių atsigavimas yra kertinė sąlyga. Su jais atsigausime visi kartu.

Tačiau tam reikalingos ir vidinės prielaidos. Valdžia turi laikytis fiskalinės drausmės ir turi įgyvendinti ekonomikos skatinimo priemones, kurias yra užsibrėžusi.

Verslas turėtų imtis racionalios kainodaros, kurią ne visada pastebėdavome anksčiau. Manau, kad tai buvo viena iš problemų kai kuriose verslo srityse. Viena iš priežasčių, kodėl dabar tos verslo sritys turi daugiau problemų.

Tikiu, kad tie ekonomikos optimizmo ženklai, kurie yra matomi pasaulyje, taps tvariais. Kitoms šalims bus nelengva, kai reikės atšaukti savo fiskalinius stimulus ir skatinimo planus, kai reikės pradėti tvarkytis su grėsmingai išaugusia skola ir deficitu. Tuo tarpu mes, susitvarkę savo finansus krizės metu ir pasiekę maksimalią naudą iš dotacijų iš ES biudžeto, galime iš tos krizės išeiti laimėtojais.