Valdžiai užsimojus naikinti Vilniaus centre istorinį paveldą sukaupusias bibliotekas, Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) vadovybė teisinasi tenorėjusi išgirsti nuomones apie šių mokslo centrų ateitį.
Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius dar pavasarį Saulėlydžio komisijai išsiuntė raštą, kuriuo paragino ją įvertinti galimybes „optimizuoti Lietuvos mokslinių bibliotekų tinklą“. Ministras pasiūlė „konsoliduoti“ Vilniaus mieste įsikūrusias įstaigas. Pavyzdžiui, Lietuvos technikos bibliotekos fondus perkelti į statomą Vilniaus universitetui (VU) priklausysiantį Nacionalinį atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centrą (MKIC) Saulėtekyje. Iš VU centrinės bibliotekos perkėlus dalį leidinių į MKIC, jiems rastųsi vietos moderniose saugyklose. Ministras taip pat siūlo Mokslų akademijos bibliotekos senuosius leidinius perkelti į VU centrinę biblioteką, kitus – į MKIC.
Įžvelgia naikinimą
„Visi suprantame, ką reiškia terminas „optimizavimas“. Tai – elementarus bibliotekos naikinimas, – LŽ tvirtino Mokslų akademijos bibliotekos direktorius dr.Juozas Marcinkevičius. – Ši biblioteka, kurios ištakos siekia XVI amžių, pergyveno įvairias okupacines valdžias, o nepriklausomos Lietuvos valdžia nutarė ją naikinti.“ Ypač pikantiška, kad tai užsimota minint Lietuvos vardo tūkstantmetį.
Mokslų akademijos biblioteka įkurta 1941 metų sausio 16–ąją kartu su pačia akademija. Ji gavo buvusios Valstybinės Vrublevskių bibliotekos (šios steigėjas – garsus tarpukario advokatas Tadas Vrublevskis) rūmus ir fondus. Tuo metu biblioteka turėjo apie 163 tūkst. tomų knygų, daugiau kaip 35 tūkst. rankraščių, didelį numizmatikos bei kartografinės medžiagos rinkinį ir nemažą paveikslų kolekciją.
T.Vrublevskis, kurio vardu pavadinta viena centrinių sostinės gatvių, savo testamente nurodė rinkinius dovanojantis su keliomis sąlygomis: kad fondai nebūtų skaidomi ir išvežti iš Vilniaus, kad rinkiniai nebūtų perduoti VU. T.Vrublevskis buvo labai įsižeidęs ant tuomečio Lenkijos diktatoriaus Jozefo Pilsudskio, kuris sulaužė Suvalkų sutartį ir okupavo Vilniaus kraštą, o J.Pilsudskio atkurtas tuometis Stepono Batoro universitetas net nepakvietė dėstyti nuo okupacinės valdžios paprastus žmones gynusio advokato.
Pasak J.Marcinkevičiaus, Mokslų akademijos bibliotekos perkėlimas – labai pavojingas. „Tokiais atvejais visada kas nors vertingiausio prapuola, nubyra, paprasčiausiai vagiliai pasidarbuoja, – tikino jis. – Sugriūva visa sistema, bibliotekos darbas sutrikdomas mažiausiai keleriems metams.“ Šios bibliotekos fondą sudaro apie 3 mln. 800 tūkst. egzempliorių dokumentų, iš jų – 261 394 rankraštiniai.
Mokslų akademijos biblioteka – valstybinės reikšmės universali mokslinė biblioteka, informacinius fondus nuolat pildanti Lietuvoje ir užsienyje išleidžiamais įvairių mokslo šakų spaudiniais ir kita informacine medžiaga.
„Kai kas teigia, kad Vilniuje bibliotekų yra per daug. Man atrodo, kad per daug yra smuklių, tačiau jų niekas neuždaro“, – stebėjosi J.Marcinkevičius. Jis vylėsi, kad naujoji krašto prezidentė pasistengs, kad Vyriausybėje neliktų prieš kultūrą nusiteikusių ministrų.
Tik žvalgyba
„Niekas nieko neketina uždaryti. Šis siūlymas Saulėlydžio komisijai tėra noras išgirsti įvairias nuomones apie mokslinių bibliotekų funkcijų peržiūrėjimą“, – ŠMM iniciatyvas LŽ aiškino viceministrė Nerija Putinaitė. Anot jos, bibliotekininkai gali būti ramūs dar mažiausiai porą metų, kol bus baigtas statyti MKIC. „Greičiau niekas nevyks“, – žadėjo viceministrė.
N.Putinaitė tvirtino, kad plačiai neviešinamas ŠMM raštas atsirado pasigirdus siūlymams sujungti tam tikras su mokslo institucijomis susijusias bibliotekas į vieną. „Ne visos bibliotekos turi retiems spaudiniams tinkamas saugyklas, o investicijoms į jas lėšų nėra. Yra daug šakinių bibliotekų, kurių fondai išblaškyti po įvairias vietas. Gal ne viską į vieną pastatą sukelsime, gal Saulėlydžio komisija rekomenduos nieko nekeisti, – sakė N.Putinaitė. – Mūsų tikslas – įvertinti mokslo bibliotekų problemas. Mokslų akademijos biblioteka dirba, jos fondai neblogi, bet ji turi gausybę padalinių institutuose. Gal net jūsų asmeninė biblioteka didesnė nei tų atskirų fondelių.“
Viceministrė pabrėžė, kad siekiama kuo mažesnio išsibarstymo, geresnių prieigos vietų, vientisesnių informacinių bazių. „Tokios reformos nėra savitikslės, ne pinigai mums rūpi, o nacionalinis paveldas ir kokybiškesnis mokslas“, – tvirtino ji.
Reikia pastatų?
Tiek Mokslų akademijos, tiek Technikos, tiek Medicinos, kurią norima iškeldinti į Santaros slėnio gyvybės ir medicinos centrą, bibliotekos įsikūrusios pačiame sostinės centre arba senamiestyje, strategiškai svarbiose vietose esančiuose dideliuose pastatuose.
„Žinoma, tai – labai patogi vieta viešbučiui ar kokiai nors viešų pasilinksminimų įstaigai“, – neabejoja J.Marcinkevičius. Jis priminė, kad Lenkijos okupacinė valdžia 1925 metais pastatą specialiai bibliotekai už 500 dolerių pirko iš grafų Tiškevičių.
„Apie jokį pastatų pardavimą nė kalbos nebuvo. Sprendimų link nepajudėta nė per žingsnį, – tikino N.Putinaitė. – Matome visus niuansus. Be bibliotekų vadovų, kurie geriausiai žino situaciją, nieko daroma nebus.“
Pasigenda analizės
Mokslų akademijos mokslinis sekretorius, knygotyrininkas Domas Kaunas pripažįsta, kad taupymas pertvarkant bibliotekas galbūt ir reikalingas. „Tačiau tai daryti būtina atlikus pranašumų ir trūkumų analizę. Dabar siekiama „optimizuoti“ stambius objektus miesto centre. Čia aiškiai slypi kokių nors grupuočių noras užvaldyti menkai ginamus kultūros objektus, – sakė jis. – Ministras G.Steponavičius pirmasis turėtų gulti kryžiumi ir ginti viešąjį interesą, tačiau viskas vyksta priešingai.“
Rašyti komentarą