SPEKTAKLIO RECENZIJA: „Meilė be akcento“, arba trumpi gyvenimo etiudai (4)

Miuziklas lietuviškame teatre – retas svečias. Per metus galime ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek miuziklų pastatymų, premjerų įmanoma pamatyti. Į šių metų derliaus krepšelį galime įskaičiuoti sostinės Elfų teatro, JAV ambasados Vilniuje ir Buran Theatre Company bendrą projektą – miuziklą, arba muzikinę komediją „Meilė be akcento“.

Amerikietės režisierės Alicia‘os Gian režisuota komedija prasidėjo neįprastai – neužgesus šviesoms virš publikos galvų, neatitraukus užsklandos. Vienišas mimas-režisierius (Marius Mačiulis) bandydamas „pagauti“ radijo bangomis dainą apie meilę kalbėjosi su aktoriais, kurie sutiko suvaidinti „Meilę be akcento“. „Gerai, pabandykime, pamėginkite, kodėl gi ne?“ – sakė „režisieriui“ spektaklio aktoriai. Ir pabandė.

„Paryžių aš myliu kasdieną“ – tokia daina prasidėjo miuziklas. Nežinantiems – „Meilėje be akcento“ skambėjo žymiausios amerikiečių miuziklų dainos, nedaug kur girdėtos Lietuvoje. Išverstas į lietuvių kalbą dainas atliko Elfų teatro aktoriai skambant gyvai, čia pat grojamai muzikai: pianinu grojo Deimantė Ponelytė, akordeonu, fleita ir gitara – Vaidas Lengvinas. Amerikietiškai kultūrai atsvara tapo vaizdo projekcijose rodomi vieno žymiausių Lietuvos grafiko Stasio Krasausko kūriniai.

Pati spektaklio istorija – paprasta. Tai pasakojimas apie meilę: tik užsimezgusią, žydinčią, brandžią, besibaigiančią ir vėl sugrįžtančią, sklandančią ore ir esančią čia pat, šalia. Scenoje visa tai pasakojo dvi aktorių, o iš tiesų – keturios personažų, poros. „Brangioji, o tu prisimeni, kaip seniai seniai mes pirmą kartą bučiavomės?“ – klausia vienoje scenos pusėje sėdintis senukas (Tadas Gudaitis), o čia pat šalia, Eifelio bokšto pavėsyje, pamažu mezgasi nauja meilės istorija: „Ar galiu palaikyti tave už rankos?“ klausia jaunas vaikinas (Kasparas Ališauskas).

Dar kita scena ir vėl skirtingos situacijos, skirtingi veikėjai. Viena pora džiaugiasi sėkmingomis vedybomis ir meile: „Atmerki akis ir supranti – ne vienas esi“, o kita pora supranta, kad vedybų, matyt, niekada nebus: stumdosi, pešiojasi, pykstasi ir kaltina vienas kitą dėl savų nesėkmių.

Ir, galų gale, neištikimybės gaida. Tiesa, džiugu, kad ją režisierė A. Gain parodė labai subtiliai: be jokių vulgarių užuominų, veiksmų, judesių ir ši scena nebuvo nei trupučio banali.

Iš tiesų keturios personažų poros nupasakojo tai, ką kiekvienas iš mūsų žino, bet dažnai nepastebi ar nedrįsta garsiai pasakyti. Miuziklas tapo trumpais žmogaus gyvenimo akimirkų etiudais.

Vis dėlto, į sceną spektaklio pabaigoje pakviestas Vytenis Pauliukaitis dar klausė publikos, ar iš tiesų tokių spektaklių jai reikia. „Tai pasakojimas apie lėtą ir naivią meilę, ir jos jauni žmonės gali net nesuprasti“, – replikavo po premjeros jis. Vis dėlto publikos atsakymas buvo vienareikšmiškas – reikia.

Dar prieš premjerą aktorius Marius Mačiulis, miuzikle tapęs mimu, teigė, „Meilės be akcento“ tikslas – teikti viltį, grožį, gerumą, meilę, kitaip sakant – tas emocijas, kurių žmonėms dabar labai trūksta. Ovacijos ir jūra gėlių aktoriams parodė, kad „Meilė be akcento“ akcentus sudėliojo ten, kur ir reikėjo. „Spektaklis gyvas tol, kol apie kalbama ir kol žiūrovai eina į teatrą“, – sakė V. Pauliukaitis. Po premjeros atrodo, kad į „Meilę be akcento“ žiūrovai rinksis dar ne kartą.