Mes ekonomistais gimstame ar tampame?

Ekonomika (© Photos.com)

Apie mūsų visuomenės ekonominį išprusimą kalbamės su profesionaliu ekonomistu Povilu Gyliu, neseniai išrinktu Lietuvos ekonomistų asociacijos prezidentu.

Kiek mūsų visuomenė tapo ekonomiškai raštingesnė, palyginti su sovietine epocha?

Deja, ekonominio raštingumo lygis šalyje beveik nepakilo. Skamba paradoksaliai, tačiau ir tarybiniais (nevartoju ideologinio ir nelietuviško žodžio „sovietiniais“) metais, ir dabar viena pagrindinių kliūčių augti žmonių ekonominiam išsilavinimui yra... ideologiniai barjerai. Anais laikais negalėjai peržengti tam tikrų ribų, nes galėjai būti apšauktas buržuazinio mąstymo atstovu. Dabar (ypač tai buvo ryšku per pirmus penkiolika nepriklausomybės metų), jeigu galvoji ne taip kaip R. Šimašius, R. Valatka ar R. Miliūtė, būsi pasmerktas kaip „sovietinio“ (tai jų, ne mano terminologija) mąstymo atstovas. Esant tokiems ideologiniams apribojimams ekonominė diskusija yra prigesinta ir vienpusiška.

Beveik visi „garsiai kalbantys“ ekonomikos ekspertai priklauso vyraujančiai ideologinei grupei, kurią aš vadinu rinkos fundamentalistų grupe. Gyventojai nėra visapusiškai informuojami dar ir todėl, kad beveik visi minėti asmenys pristatomi kaip ekonomikos ekspertai (nors atstovauja privačiai bankų pozicijai, o ne viešajam, valstybiniam, interesui). Skandalinga ir tai, kad dalis tų ekonomikos „ekspertų“ neturi profesinio cenzo — yra teisininkai, matematikai (R. Šimašius, R. Rudzkis) ir pan.

Kai kas bando žeminti paprastą žmogų, kad jis blogai susivokia ekonominiais ir apskritai visuomeninio gyvenimo klausimais. Tačiau kalti ne eiliniai piliečiai, o tie, kurie, sukėlę ekonomines miglas, ne informuoja žmones, o iškraipo ekonominę informacinę erdvę.

Kaip vertinate mūsų elito ekonominį išprusimą ir socialinės atsakomybės jausmą? Juk nemažai daliai iš jų naujas mersedesas yra kur kas svarbiau nei sukurtos naujos darbo vietos.

Paradoksas tas, kad net tie, kurie realiai valdo šalį, yra menkai informuoti apie gilesnius esamos padėties padarinius. Jiems, pavyzdžiui, rinkos fundamentalizmo ideologija yra paranki, nes pagal ją verslas tapatinamas su visa ekonomika, vaizduojamas kaip vienintelis mūsų maitintojas ir t. t. Tačiau jų mąstymo horizontas toks, kad jie nepajėgia suvokti ne tik socialinių, bet ir politinių tokio mąstymo padarinių. Vadinamojo elito atstovai nemato visos ekonomikos, apimančios ne tik verslą, rinką, bet ir viešąjį sektorių. Beje, dabartinė mūsiškė ir pasaulinė krizė akivaizdžiai demonstruoja tą jų bejėgišką nesuvokimą, kad privatusis sektorius negali klestėti, jeigu prastai veikia viešasis sektorius. Norite pavyzdžių? Prašau: mūsų elitas yra „užsiciklinęs“ nagrinėti smulkias problemėles ir nemato, kad R. Šarkinas (Lietuvos banko valdytojas) yra surištomis rankomis, nes negali verslui padėti adekvačiomis monetarinės politikos priemonėmis; Premjeras A. Kubilius negali pasirinkti tinkamo fiskalinės politikos varianto, nes, atrodo, kažkas jam bando užrišti akis. Ir R. Šarkinas, ir A. Kubilius yra viešojo sektoriaus atstovai, ir kas gali paneigti, kad jų veiksmai — svarbūs verslui. Tačiau, pagal Laisvosios rinkos instituto filosofiją, geriausia yra tokia ekonomika, kurioje valstybės... nėra.

Žodžiu, mūsų elitas skendi beveik tokiose pat ideologinėse miglose kaip ir paprasti žmonės. Skirtumas tik tas, kad vieni skleidžia tą miglą, o kiti priversti joje gyventi.

Tarp mūsų vadinamųjų politikų (nes tikrųjų politikų, deja, turime labai mažai) taip pat mažai ekonomistų ir teisininkų (pagrindinės dvi grupės — tarp vakariečių politikų) — gal tai ir lemia, kad kai kurie įstatymai „kepami“ naktimis, o paskui „ilgai ir nuobodžiai“ taisomi?

Mes gyvename nuvertintos kompetencijos sąlygomis. Tai pasakytina ne tik apie ekonominę, bet ir apie politinę kompetenciją. Mes neišsivadavome iš požiūrio, kad valstybę gali valdyti bet kas, bet koks žmogus iš gatvės. Kažkada Platonas svajojo apie valstybę, kurią valdytų išminčiai filosofai. Jis suvokė valstybės valdymo sudėtingumą. Po daugiau nei 2 tūkst. metų dabartiniai (ir tikrieji) šalies valdytojai suformavo tokią politinę sistemą, kai į Seimą retai patenka protingi žmonės (paklauskime savęs kodėl?). O nelabai protingi mano, kad jie gali valdyti valstybę, nes esą tai... paprasta. Iš proto deficito, iš naivaus valstybinių problemų supaprastinamo kyla noras per naktį priimti pluoštą esminių įstatymų. Kuo tai baigiasi — visi juntame savo kailiu.

Deja, mūsų elitas suvokia tik tokių procesų padarinius ir nesuvokia giluminių priežasčių. O viena iš jų — padorūs ir protingi žmonės nenori eiti į politiką. Ar jūs girdėjote, kad mūsų viešojoje erdvėje šiuo klausimu būtų diskutuojama?

Ar mūsų valstybėje kada nors atsiras nors kiek pamatuota ekonominė perspektyva? Dabar beveik visų grandžių valdžios sluoksniai nori tik išgyventi „čia ir dabar“, o tas tolesnis rytojus...

Beveik jau atsakiau į šį klausimą. Gyvename rinkos fundamentalizmo miglose, todėl mūsų gebėjimas prognozuoti — menkas. Gyvename tik šia diena, kaip jūs sakote — „čia ir dabar“. O kai pasidaro striuka, ieškome politikos stebukladarių, gelbėtojų. Neseniai toks gelbėtojas daliai žmonių atrodė A. Valinskas, dabar — D. Grybauskaitė.

Kodėl taip kukliai elgiasi tikrieji Lietuvos ekonomistai (pirmiausia turiu omeny VU Ekonomikos fakultetą), o apie ekonomiką kalba visi, kas tik netingi?

Mūsų padėtis nelengva. Pirmiausia mums, tarybiniams ekonomistams, reikėjo persimokyti: anų laikų bagažas šiandienai netinkamas. O dabar aiškėja, kad tai, ką naujai išmokome, yra arba nepakankama arba turi būti pakoreguota. Vertybių perkainojimą lemia pasaulinė ekonominė krizė. Taigi, jeigu į profesiją žiūri rimtai, turi daug laiko atiduoti nuolatiniam tobulėjimui. Tad eiti į viešąją erdvę dažnai nelieka jėgų ir laiko. Be to, ne kiekvienas mano kolega yra psichologiškai pasirengęs rizikuoti savo prestižu ir įsitraukti į idėjų kovą. Juolab kad tai neskatinama nei oficialiai, nei finansiškai. Todėl universitetų ekonomistai ir yra užleidę vietą bankų (tikriems ar tariamiems) ekonomistams arba daug laiko ir lėšų turintiems propagandininkams iš Laisvosios rinkos instituto. Tiesa, yra ir išimčių — prof. R. Lazutka, prof. J. Čičinskas.

„Savaitė“

Taip pat skaitykite: