Graikų ir romėnų mitologijoje moterys, dievo Apolono apdovanotos pranašystės galiomis, buvo vadinamos sibilėmis. Jos gyvendavo atsiskyrusios ir apimtos transo, pranašaudavo dievų valią.
Kovo 7 d. Menų spaustuvėje buvo rodomas Valentino Masalskio režisuotas šokio spektaklis „Sibilė“, kurio pirmoji premjera įvyko naujų metų išvakarėse. Scenografiją ir kostiumus spektakliui sukūrė Renata Valčik, o minimalistinių muzikinių kompozicijų autorius – Tomas Kutavičius.
Pasak kūrėjų, spektaklį įkvėpė mitologinės sibilės – žynės ir Pero Lagerkvisto romanas apie atstumtą nusidėjusią Sibilę. Nuodėmė ir atgaila – pagrindinis spektaklio motyvas – atsiskleidė pačioje veiksmo pradžioje ir tęsėsi iki paskutinės minutės. Čia beveik kiekvienas judesys, kaip ir kiekvienas daiktas bei šviesos ruožas, turėjo savo simbolinę reikšmę ir svorį kuriant begalinėje vienatvėje atsidūrusio stipraus žmogaus paveikslą. Bandymai išsivaduoti iš slegiančios nuodėmės, kančia ir vidinės prieštaros čia atsiskleidžia gana aiškiai ir tiesiogiai, kaip antai tikrų akmenų nuritinimu, dulkėse ir smėlyje įspaustais pėdsakais ar ritualiniu veido ištepimo moliu bei begaliniu rankų grąžymu ieškant atgailos malonės. Visa tai šiek tiek prailgsta, nes naujų dramatinių linijų per visą spektaklį taip ir neatsiranda, o įspūdingoji transo sukelto sukinio kulminacija pasirodo ne vieną kartą, prarasdama tą įspūdingą pirmąjį efektą. Spektaklis, trukęs 50 minučių, galėtų būti puikia pusvalandžio trukmės miniatiūra; tuomet galbūt ir toji kančia neatrodytų tokia užsitęsusi ir perdėm egzaltuota.
Pagrindinio vaidmens atlikėjai šokėjai Lorai Juodkaitei teko nelengva užduotis sušokti Sibilę, išgyvenančią ypatingas savo gyvenimo akimirkas. Tai visa valanda gilios vidinės dramatinės įtampos ir fizinio diskomforto (veidas išteptas moliu, vėliau įsuktas į skraistę, šokimas dulkėse, įspūdingai ilgai užsitęsę sukiniai) bei atsakomybė vienai perduoti visą spektaklio svorį žiūrovams. Visa tai aktorė darė puikiai ir ištvermingai, o toji dramaturginė kančia galbūt kartais buvo net per daug realistiška, gimusi iš aktorės fizinio ir žiūrovo psichologinio diskomforto. Čia puikiai pasitarnavo ir minimalistinė bei itin natūrali scenografija, natūralios medžiagos sukėlė patrauklų estetinį jausmą. Koncentruotoje šiltoje šviesoje spindinti dar šlapio molio kaukė, pėdsakai dulkėse, siautulingas, kiek grubokas, tačiau kartu plastiškas šokis su plazdančiomis medžiagomis – visa tai kūrė sąlyginę teatro, bet tuo pačiu artimą mituose skendinčios antikos laikų įvaizdžio atmosferą. Siautulingas ilgas pirmosios kulminacijos šokis, staiga užliejęs sceną raudona šviesa, paliko neišdildomą įspūdį. Apie savo ašį šokanti Sibilė priminė besisukantį dervišą, savo maldomis susiliejantį su didžiąja kosmine dievybe, įtikindama, kad ji ne šiaip moteris, bet žynė pranašautoja, reginti savo, o galbūt viso pasaulio likimo paslaptį. Antrasis, beveik iš karto sekęs sukinys, nors ne mažiau ilgas, tačiau nebuvo toks įspūdingas bei įsiprasmino labiau pačioje pabaigoje, jau gęstant šviesoms, kai Sibilė vis dar nenutrūkstamai sukosi primindama iš pradžių balto dervišo figūrą, o galiausiai – tarsi perregimą dvasią, po truputį išnykstančią kažkur būties platybėse.
Rašyti komentarą