Lietuvos žaidimas (99)

Jeigu Lietuvą įsivaizduotume kaip smagų, prasmingą bei azartišką žaidimą, tai visų pirma reikėtų susitarti koks tai žaidimas? Ar kazino, ar “durnius”, ar Monopolis, ar buteliukas? Dėl ko jis žaidžiamas ir koks bus prizas? Jeigu prizą matysime tik geroje algoje ar prabangiose atostogose, tai tikrai esama šalių, kur šį žaidimą labiau apsimoka žaisti. Kol neįvardintas žaidimo tikslas (Lietuvos strategija), tol neaiškios ir žaidimo taisyklės. Buvo tarpiniai tikslai (fazės) – išsilaisvinimas iš sovietų okupacijos, įstojimas į Europos Sąjungą ir NATO, o kas toliau? Koks yra pagrindinis didysis tikslas, koks didysis žaidimo prizas, dėl ko mes čia susirinkome? Atsakius į šį klausimą, daug kas atrodytų paprasčiau ir aiškiau.

Tarkim, Japonija užsibrėžia sukurti robotą, pakeičiantį žmogų, ir tai yra Japonijos valstybės žaidimas. Jis tęsis, kol tai bus realizuota, paskui bus sugalvotas kitas žaidimas.

Ką daro Lietuva? Nieko. Nebent išleidžia nemažą sumą pinigų, kad sukurtų “drąsios” Lietuvos koncepciją, kuri yra ne žaidimas, o (geriausiu atveju) neišmintingo žaidimo stilius. Kam reikalinga betikslė drąsa – nebent langams daužyti ar milijoniniams fejerverkams į orą laidyti. Ar padeda šis jausmas susivienyti, susitarti, išgirsti kitus? Ar užtenka drąsos pamatyti krislą savo akyje? Kartais atrodo, kad Lietuvoje drąsus tik tas, kuris nebijo prisigerti ir lėkti dideliu greičiu, kol išsitaško arba kitus užmuša… Arba mobiliaku nufilmuoja spardomą klasės draugą…

Ateina Kirkilas, ateina Kubilius – ir nežino ką veikt šioj be galo “drąsioj” Lietuvoj. Tada ir patys ima “drąsiai” elgtis - stumdosi, barasi, nesuprasdami, kokį žaidimą ir kieno naudai žaidžia? VP kompanijai ar kokiam kitam oligarchui? (Antra vertus, ką tiems vargšams “drąsiems” politikams daryti – juk kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. Nekovosi gi prieš tautos nusigėrimą, jei rinkimų kampanija girdytojų remiama. Ir t.t. )

Prieš metus spaudoje prašmėžavo nedrąsūs pasiūlymai, kad Lietuvai reikėtų ne “drąsaus” idiotizmo, o kokio nors prasmingesnio šūkio, pavyzdžiui – Žalioji Lietuva.

Esam tiek atsilikę visose srityse, kad galėtumėm nesunkiai tapti avangardu, pradėdami naudot pačias moderniausias technologijas. Ir net ne už savo pinigus, o už Europos, kuri mato, jog Lietuva yra lengviausiai pažeidžiama energetinė sala, palikta meškos globai.

Įsivaizduokim, kas būtų, jei valdžia nutartų, jog Žalioji Lietuva – priimtina vėliava artimiausiems dvidešimčiai metų? Tada gal įsivardintume daugelį dalykų – pvz.: ekologija prasideda nuo švarios, pozityvios, pagarbios sąmonės. Sąmonę formuoja žiniasklaida ir TV; tad nuo mokesčių būtina atleisti tą žiniasklaidą, kuri atitinka valstybės strategiją; būtina remti tokį meną, kuris atitinka valstybės strategiją. Būtina skatinti tokį verslą, kuris atitinka valstybės strategiją. Ir t.t. Ekologinės mažos ūkininkų parduotuvėlės miestuose turėtų tapti valstybės strategijos dalimi, o Maxima ir pati savimi kaip nors pasirūpins, pasinaudos invalidams skirtomis mokesčių lengvatomis ar dar ką nors sugalvos…

Kalbant apie žalią Žalios Lietuvos energetiką, daugelio dalykų galėtume pasiekti peršokdami pasenusias technologijas, netgi nesaugią atominę energetiką. Tarkim, Anglijoj ir Vokietijoj jau sukurtos ir nuo ateinančių metų paleidžiamos masinei gamybai mažos (individualiam vartotojui skirtos) vandenilinės elektrinės, kurių kuras – švarus vanduo. Ir gyveni sau, šildaisi namus ir ūkininkauji nepriklausomai nuo Rusijos, Leo ar kitų Dujotekanų. Jei lėšos, numatytos Leo’nui, būtų perskirstytos visiems Lietuvos gyventojams – ar neužtektų tų pinigų mažų vandenilinių elektrinių įsigijimui arba bent daliniam jų finansavimui, paverčiant Lietuva pirma nepriklausoma ir ekologiška energetine sala. Jeigu…

Bet va bėda, nebus “otkatų” ir milijonų į kažkieno kišenę… O tai, žinia, didelis nuostolis politinių rinkimų rėmėjams ir juos remiančiai žiniasklaidai.