Laisvalaikis > Kultūra

Visuotinio taupymo ir pastangų pripildyti valstybės biudžetą pasekmė – panaikintos Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatos leidėjams. Nuo 5 proc. mokesčio jis šoktelėjo iki 9 procentų. Reaguodami į tai, leidėjai ir rašytojai prie Seimo palaidojo knygas. Kūrėjų prognozės liūdnos: knygų niekas nepirks, nes jos brangs, rašytojų honorarai mažės, „prasimušti“ naujiems rašytojams taps neįmanoma. O ir senbuviai tvirtina, kad vien rašant knygas Lietuvoje išgyventi neįmanoma.

1000 egzempliorių neužtenka

Leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė tvirtino, kad knygas rašytojai rašo labai įvairiai: „Vieni gali parašyti per dvejus metus puikų romaną, kiti rašo visą gyvenimą ir iš to nieko neišeina.“ Porą ir daugiau metų trunkantis kūrybinis darbas rašytoją priverčia rasti ir „normalų“ darbą: „Jie bendradarbiauja spaudoje: taip dirbo Ričardas Gavelis, taip darė Jurga Ivanauskaitė, taip daro daugelis. Antroje vietoje, jei rašytojas gerai moka užsienio kalbą – vertimai.“

Atnešęs į leidyklą rankraštį, autorius pasirašo sutartį. „Jos labai įvairios – tvirtino L. Varanavičienė. – Viena jų – procentinė, kai rašytojas uždirba „algą“ iš gaunamų pajamų, pardavinėjant jo knygą. Tokios sutartys populiariausios.“ Anot jos, rašytojui atitenka nuo 8 iki 15 procentų už knygą gautų pajamų.

Besižvalgantys į dešimtimis, o kartais ir šimtais įvertintas knygas knygynuose gali paskaičiuoti, kiek rašytojas uždirba, pardavęs tūkstantį savo knygos egzempliorių. Vis dėlto tai nėra taip paprasta: „Knygynai, leidėjo supratimu, uždirba lengviausius pinigus. Didžiausią knygos kainos dalį sudaro knygyno antkainis: atkeliavusi iš leidyklos knyga knygyne pabrangsta 35 procentais.“

Anot leidyklos „Tyto alba“ direktorės, 1000 knygos egzempliorių normaliam gyvenimui neužtenka – honoraras bus labai mažas. Vis dėlto reikėtų atsižvelgti į autoriaus poreikius. „Ar mes kalbame apie žmogų, kuriam užtenka dešimties tūkstančių per mėnesį, ar apie žmogų, kuris išgyvena gaudamas du tūkstančius. Jei tai statistinių poreikių žmogus, manau, kad Lietuvoje yra vienas kitas rašytojas, galintis pragyventi iš „rašymo“, – juokėsi L. Varanavičienė.

Knyga negali kainuoti tiek, kiek batai

Leidyklos „Baltos lankos“ vykdančioji direktorė Rasa Meiduvienė tvirtino, kad grafomanai knygas rašo greitai, o rimtoji literatūra gimsta per kelerius metus. Vis dėlto kiek rašytojas uždirbs iš savo per mėnesį ar metus parašytos knygos lemia sutartis. „Kad gautumei didelius honorarus, turi būti žinomas ir gerai vertinamas recenzentų. Paprastai rašytojui atitenka 10-20 proc. knygos kainos“, – pasakojo R. Meiduvienė. Anot jos, rašantys „perkamas“ knygas, tikrai gali gyventi iš „rašytojo algos“.

Anot jos, PVM lengvatos naikinimas gresia žlugimu ir leidėjams, ir knygynams, ir rašytojams. „Knygos brangs ir niekas jų nebepirks. Visi stengsis išparduoti tai, ką turi, o naujų knygų tiesiog nebeleis. Knyga negali kainuoti tiek, kiek batai“, – piktinosi moteris. Anot jos, knyga yra tai, ko žmonės gali atsisakyti. „Bus skaitomos senesnės knygos, einama į bibliotekas, skolinamasi iš draugų. Knygynai ir leidyklos nebeturi ateities“ – pesimistiškai ateitį piešė „Baltų lankų“ vykdančioji direktorė.

Anot jos, šis „badas“ itin pasijus vasarą, „kai pradės eiti naujos knygos, reikės mokėti naujus honorarus. Gal nebus taip, kad knygų nepirks visiškai, bet mažos perkančiųjų dalies neužteks.“

Iš rašymo Lietuvoje duoną valgo dešimt rašytojų

Populiarus Lietuvos romanistas, trilogijos „Nemylimi“ autorius Edvinas Kalėda tvirtino, kad Lietuvoje mato bent dešimt autorių, kurie rašydami knygas gali gyventi. „Aišku, ne tik rašant knygas, bet ir atliekant kitus rašto darbus“, – pridūrė rašytojas.

Dalydamasis asmenine patirtimi jis sakė, kad, pakartojus trilogijos „Nemylimi“ leidimą, jis galįs gyventi nerašydamas metus. „Žinoma, jei rašyčiau tik romanus, jokių scenarijų, būtų sunkiau. Vis dėlto buvo toks laikotarpis, kai porą metų rašiau vien romanus ir galėjau laisvai gyventi“, – šyptelėjo E. Kalėda.

Anot jo, rašomas romanas, tam, kad rašytojas galėtų iš jo užsidirbti, turi būti gerai perkamas. „Labai daug priklauso ir nuo to, kaip rašytojas išsako savo sąlygas leidėjui. Jei rašytojai tvirtina, kad menininkui nedera skaičiuoti pinigų, tada tuos pinigus skaičiuoja leidėjai. Jei man sako, kad negali mokėti daugiau nei kažkam, ieškau kito leidėjo, kuris gali mokėti tiek, kiek noriu aš. Žinoma, nevarau leidėjo į bankrotą, – knygų verslo subtilybes aiškino rašytojas. – Leidėjai įsivaizduoja esantys dievais. Iš tiesų knygos leidimui, jei esi užtikrintas jos sėkme, leidėjo nereikia.“

Anot jo, panaikinus PVM lengvatas, sunkiausia bus jauniems, į rinką įsiveržti bandantiems autoriams. „Leidyklos bijos leisti jų knygas ir rizikuoti“, – tvirtino E. Kalėda. Jo tvirtinimu, gerai žinomiems rašytojams tai įtakos neturės.

Kalbėdamas apie PVM lengvatų naikinimą, rašytojas pavojų įžvelgė kitur: „Pabrangus knygoms ir nepadidinus bibliotekų fondams skiriamų lėšų, bibliotekos nebeišgalės nusipirkti naujų knygų.“ Jis tvirtino, kad Lietuvoje knygų vienam gyventojui perkama už maždaug 80 centų, tuo tarpu Skandinavijoje šiam reikalui skiriama apie trisdešimt litų. „Pavyzdžiui, Estijoje bibliotekos privalo įsigyti visų estų autorių knygas, – pasakojo E. Kalėda. – Jei tas būtų padaryta Lietuvoje, pradinis knygos tiražas būtų šeši tūkstančiai. Valstybė turėtų eiti už nacionalinę literatūrą, o ne už bendrą katilą.“ Anot rašytojo, panaikinus PVM lengvatas bus daugiau pralošta nei išlošta: „Net pradėčiau rašyti romaną su nerimu.“

Bendras reikalas – išgelbėti valstybę

Rašytojas režisierius Vytautas V. Landsbergis tvirtino, kad jei neturėtų papildomų pajamų iš teatro ir kino režisūros, gyventi būtų žymiai sunkiau.

Anot jo, PVM lengvatų naikinimas labai stipriai „kerta“ per galimybę pragyventi iš knygų leidybos. „Vis dėlto galvoji dvejopai: gali nusiminti, kad mus nuskriaudė, arba suvokti, kodėl yra taip daroma. Kai pagalvoji, kad visa valstybė yra praskolinta ir pravalgyta prieš tai buvusių vyriausybių ir Lietuvos gali nelikti, tada susimąstai, kad geriau jau pats su savo knygom bankrutuosi ir bulves pavalgysi, – sakė V. V. Landsbergis. – Ar valstybė apmokestindama knygas ir rašytojus atsigaus, man jau sunku pasakyti.“

Rašytojas tvirtino, kad kultūrininkams reikėtų vienytis ir reikalauti. „Mes esame pabiručiai ir mus dusinti – nesunku. Galų gale kalbama apie susitarimą, nes aš nemanau, kad Andrius Kubilius, būdamas tokio iškilaus literatūrologo sūnus, jaustų kažkokią agresiją knygoms, – svarstė jis. – Aš manau, kad bendras reikalas yra išgelbėti valstybę.“