Lietuviai pamišę dėl bajorystės ir kilmingų protėvių (74)

Kartu su Atgimimu mūsų šalyje prasidėjo giminės šaknų ieškojimo bumas, kuris tęsiasi iki šiol. Archyvų skaityklos – sausakimšos, užsisakyto dokumento gali tekti laukti net metus. Tačiau ką daryti, jei vietoj ieškoto protėvio bajoro radai kalvį ar batsiuvį? Ne vienas toks kilmingumo apologetas daugiau nepraveria archyvo durų.

Lietuvos Alcheimerio ligos asociacijos prezidentė, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos senatorė Daiva Andriulienė, genama smalsumo apie tėvelio kilmę, sudarė genealoginį medį net iki 21 kartos (jis pradeda šakotis nuo kunigaikščio Kęstučio ir Birutės). Kai pradėjo domėtis savo šaknimis, moteris buvo girdėjusi, kad jos tėtis galėjo būti kilęs iš bajorų giminės, o senelis turėjo dvi vaistines, didelius vaistų sandėlius Sankt Peterburge.

Sužinojusi prosenelių vardus, parapijas, kuriose buvo pakrikštyti, D. Andriulienė kreipėsi į Lietuvos valstybinį istorijos archyvą. „Atrado visą bylą dokumentų. Pasitvirtino, kad mano tėtis yra iš labai senos bajorų giminės, turėjo dvigubą pavardę Vadauskas-Petržkevičius. Archyvinius dokumentus istorikė man išvertė iš senosios baltarusių kalbos į lietuvių. Tada pradėjau pildyti genealoginę lentelę. Prie kiekvieno vardo surašiau gimimo ir mirimo datas, kas ką paveldėjo, ar pardavė savo turto dalį. Jei kuris giminės vyras buvo vedęs ne vieną kartą, įrašiau visas žmonas, prie vaikų taip pat parašyta, ar jie iš pirmos, ar antros santuokos. Surašiau ir kiekvieno pareigas, jei pavyko rasti. Pavyzdžiui, LDK rūmų maršalka, LDK vyr. teismo teisėjas, Lohoisko mokyklos rektorius, Novosiolkų vienuolyno abatas, Ukmergės pavieto rotmistras, Vakarų dvaro savininkas ir t.t“, – pasakoja D. Andriulienė. Moteris norėjo, kad medis būtų išsamus, todėl pradėjo ieškoti ir į giminę atėjusių moterų kilmės. Po ilgo ir kruopštaus darbo archyve, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje, jos medyje atsirado virš trisdešimt giminių herbų. Lietuvos Alcheimerio ligos asociacijos prezidentės sudarytame genealoginiame medyje pirmoji data – 1440 m., tačiau po ja yra dar trys langeliai. Moteris mano, kad jos giminės pirmtakai gimė apie 1300 m. D. Andriulienė neslepia, kad jai pasisekė, nes reikalingus dokumentus pavyko gana greitai rasti. Todėl sudėlioti visą informaciją prireikė 1,5 metų. Tačiau paskutinius septynerius metus moteris tobulina genealoginio medžio vaizdą.

Žmonės pamišę dėl bajorystės

D. Andriulienė didžiuojasi savo šaknimis, tačiau ne bajoriška tėvo kilmė buvo svarbiausias dalykas, dėl kurio ji ne vieną valandą praleido archyve tyrinėdama žemėlapius ir žiūrinėdama senųjų dokumentų, knygų skaidres. Kad yra bajorė, moteris žinojo visą laiką, nes jos mama išsaugojo garbingą giminės kilmę įrodančius dokumentus. „Genealoginio medžio sudarymas – kruopštus, bet labai įdomus darbas. Taip tarsi iškrapštom žmones iš praeities. Ir visa tai yra mūsų proproprotevių gyvenimai, kurie lyg mozaiką sudėlioja visos šalies istoriją“, – įsitikinusi Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos senatorė.

Jai pritaria ir Lietuvos genealogų draugijos vadovas Rimvydas Butautas-Kudirka, sudaręs Kudirkų, Butautų, Dargių, Varankų, Totoraičių, Lozoraičių genealoginius medžius bei juos nupiešęs. Genealogas turi sudaręs 650 žmonių (260 šeimų) savo giminaičių rato genealoginį medį, kuriame tarpusavyje visi asmenys „de jure“ susieti kraujo ar vedybiniais ryšiais. Tai, anot R. Butauto – Kudirkos, kol kas didžiausias medis Lietuvoje. „Prieštarauju žmonėms, kurie sako, kad bepigu man domėtis gimine, garsėjančia didžiais žmonėmis. Vos pradėjus aiškintis savo praeitį, atsiveria nepaprastai įdomių dalykų klodai. Nesvarbu, ar protėviai buvo bajorai, ar paprasti, nekilmingi žmonės, sužinojęs jų pavardes, užsiėmimus, gyvenamąją vietą, prisilieti ne tik prie savo šaknų. Tai ir kaimų istorija, paveldo puoselėjimas“, – sako nekilmingų Kudirkų giminės iš mamos pusės ir Butautų iš tėvo pusės, tarp kurių buvo ne tik bajorų, bet ir kunigaikščių, palikuonis.

Dešimtmečiais genealogijos srityje dirbantis vyras patikina, kad šiandien žmonės pamišę dėl bajorystės įrodymų. Anot jo, daugelis į archyvus skuba ieškoti kilmingų protėvių, o neradę nusivilia ir daugiau negrįžta. Žmonėms reikia regalijų, ordinų, mėlynų juostų, kad galėtų pasipuikuoti, pasirodyti.

D. Andriulienė sako, kad yra žmonių, kurie net klastoja dokumentus, sufalsifikuoja metus, kad prisijungtų prie kurios nors garbingos Lietuvos giminės, pavyzdžiui, Tiškevičių ar Pacų. Tačiau R. Butautas-Kudirka nesutinka su tuo. „Nežinau faktų, kad būtų perkama bajorystė. Neįmanoma pakeisti ar nukopijuoti dokumentų, nes jie labai seni, o legitimuojantis pateikti reikia ir originalą arbo jo patvirtintą kopiją. Legitimacinės komisijos vadovai labai patyrę specialistai,“, – tvirtai sako dvylikos knygų (tarp jų 4 genealoginių) autorius. Jis pats turi visus įrodymus, kad yra bajoras, tačiau nepriklauso Bajorų sąjungai ir nėra savo kilmės įteisinęs. Lietuvos Respublikos himno autoriaus dr. Vinco Kudirkos gentainis tyliai pašnabždėjo, kad dar suspės.

Sukvietė plačią giminę

Jurbarkietis Rimantas Kupstaitis, ne vienerius metus sudarinėjantis genealoginį medį, prisipažįsta, kad pradėjęs rinkti informaciją apie giminę, neieškojo kilmingų protėvių. Jo tikslas buvo suburti visus dar gyvus giminaičius. „Dažnai su toliau gyvenančiais artimaisiais susitinkame tik per laidotuves, todėl ir kilo mintis surinkti kuo daugiau informacijos apie savo šaknis, o paskui sukviesti visus gyvus. Pernai įvyko giminės susitikimas. Susirinko 172 žmonės. Iki tol daugelis nežinojo, kad priklauso tokiai plačiai giminei, bendravo tik su siauru pačių artimiausių būreliu. O dabar visi palaikom glaudesnius ryšius“, – motyvus, paskatinusius pradėti braižyti genealoginį medį, atskleidė jurbarkietis. Jo medyje septynios kartos, kurios šakotis pradeda nuo 1868 m. – R. Kupstaičio proprosenelės gimimo datos. Vyras prie kiekvieno gentainio specialioje kompiuterinėje programoje rašo ne tik gimimo bei mirimo datas, gyvenamąją vietą, bet deda ir nuotraukas, vaizdo pasakojimus. Jis didžiuojasi išsaugotomis 1930–1940 m. nuotraukomis.

Apklausęs gyvuosius giminės senolius, R. Kupstaitis išsiaiškino, kad jo proprosenelė gyveno šimtą metų ir savo krašte buvo vadinama geriausia pribuvėja. O jos brolis, dirbęs tuo metu vadintu miško žvalgu (dabar eigulys), pradėjo giminės miškininkų dinastiją. Ši profesija eina iš kartos į kartą. R. Kupstaitis pasakoja, kad ir šiandien visi vienos šeimos vyrai – tėvas ir trys jo sūnūs – miškininkai. „Genealoginis medis, kurį sudarinėju, – savotiškas archyvas. Viską dedu, kad liktų ateities kartoms. Šitą darbą labai palengvina speciali kompiuterinė programa. Parašius žmogaus vardą, iškart matyti, kieno jis giminė. Čia kaip žiūrint į tikrą medį – iš vienos pusės matosi vienos šakos, iš kitos – kitos“, – naujųjų technologijų pranašumus dėsto R. Kupstaitis.

Brangus malonumas

Pradėjus ieškoti giminės šaknų, apima azartas. Sunku sustoti, nes norisi sužinoti dar daugiau. Genealoginio medžio sudarinėjimas net ne profesionalams tampa gyvenimu būdu. Nors tai – ne pigus malonumas. Genealogai, sudarinėjantys medžius, pradeda ieškoti gentainių nuo pageidaujamos (dažniausiai trečios – ketvirtos) kartos. Kiekviena surasta karta kainuoja 300–500 Lt. D. Andriulienė sako, kad prie savo giminės medžio labai daug dirbo pati, tačiau vis tiek moteriai jis atsiėjo apie 10 000 Lt.

Kapstytis senuosiuose popieriuose taip pat reikia labai daug kantrybės ir laiko. Be to, yra biurokratinių dalykų, kurie sunkina paieškas. Bene didžiausias sunkumas, su kuriuo susiduria archyvų lankytojai, yra tai, kad archyvinėms byloms su asmens duomenimis nustatytas 100 metų apribojimo terminas. Tai reiškia, kad žmonių, gimusių po 1908 m., įrašai beveik niekam nerodomi. Juos gali pamatyti tik nedidelė, dvidešimties trisdešimties profesionalių genealogų grupelė, gavusi leidimus paslapčių saugojimo tarnyboje.

Ieškoti giminės šaknų trukdo ir didelės eilės archyvuose. Užsisakius dokumentus, jų gali tekti laukti net metus. R. Butautas-Kudirka prognozuoja, kad dar gerą dešimtmetį toks susidomėjimas protėviais neatslūgs. „Savo šaknų ieškojimas labai populiarus Rusijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Kanadoje. O pas mus penkiasdešimt metų tai buvo draudžiama, todėl dabar žmonės stengiasi atsigriebti“, – mano Lietuvos genealogų draugijos pirmininkas. D. Andriulienė mano, kad lietuviai suskubo domėtis savo praeitimi, nes bijo, kad gali sudūlėti popieriai.

Kita vertus, giminės istorija žmones domino visais laikais. „Savo praeitimi labai domėjosi Lietuvos dvarininkai. Yra išlikę dideli Masalskių, Tiškevičių ir kt. archyvai. Dvarininkų vaikams buvo privaloma ne tik mokėti bent vieną užsienio kalbą, šaudyti, joti žirgu, serviruoti stalą, bet ir domėtis savo genealogija. Gilinimasis į savo šaknis buvo toks populiarus tarp bajorų, kad jie tuo užkrėsdavo net tarnus“, – pasakojo R. Butautas-Kudirka.

Lietuvoje genealoginiai medžiai ypač išpopuliarėjo XVIII a. Tada net smulkiausio bajoro garbės dalykas buvo namuose pasikabinti savo genealoginį medį, kurį samdytas dailininkas nupiešdavo kaip ąžuolą arba palmę.

Kur ieškoti žinių apie protėvius?

Anot Lietuvos genealogų draugijos steigėjo ir tarybos nario R. Butauto-Kudirkos, šiandien genealoginio medžio grafinis vaizdavimas – kiekvieno fantazijos vaisius. „Galima piešti ąžuolo, klevo lapus, širdeles. Teko matyti ant tikro sauso medžio sukabintus popierinius klevo lapus, kuriuose surašytos gentainių pavardės, – genealoginio medžio braižymo principus vardija genealogas. – Į asmens lapelį reikia surašyti visus jo vardus, pavardes, gimimo ir mirimo datas, galima ir užsiėmimą Dažnai savo šaknų ieškantys žmonės susipainioja, nes pase gali būti įrašyta vienokia pavardė, vardas ar gimimo data, bažnyčių metrikose pateikti kitokie duomenys, o ant kapo – dar kitoks variantas. Tai natūralu, nes išgyvenom tris milžiniškus karus, buvom užgrobti kelių tautų. Kiekviena valdžia pavardes stengėsi perdirbti pagal savo modelį. Todėl einant į archyvus reikia turėti lotynų ir senosios lenkų arba rusų kalbų pradmenis. Senuosiuose metrikuose būdavo rašoma, ir kuo asmuo vertėsi. Jeigu žmogus nesivaržo, kad jo protėvis buvo kaminkrėtys ar kalvis, rekomenduotina užsiėmimą įrašyti į genealoginį medį.“