Vėlyvą rudenį mūsų parduotuvėse pasirodo skaisčiai oranžiniai persimonai. Tad sočiai mėgautis jais galėsime net iki Naujųjų metų ir ilgiau.
Mylima ir saldi oranžinė saulė
Persimonas, dar dažnai vadinamas churma. Verčiant iš tiurkų kalbos „churma“ reiškia „mylima, saldi“. Na, o lotyniškai šis vaisius vadinasi „Diospyros“, ir tai išvertus reiškia „dievų maistas“. Rytų tautų mityboje persimonas yra labai svarbus, čia jis vadinamas „oranžine saule“. Šis vaisius kilęs iš Kinijos, kur buvo auginamas jau kelis tūkstantmečius iki Kristaus. Ir šiandien Kinijoje galima rasti ilgaamžių persimono medžių, kuriems jau daugiau kaip 500 metų...
Jau sukultūrintas persimonas pateko į Japoniją bei kitas Azijos šalis, o XVIII amžiuje atkeliavo ir į Europą, konkrečiai — į Prancūziją. Tačiau čia ilgokai nebuvo deramai įvertintas dėl kartokų vaisių. Tik vėliau, sukūrus naujų stambiavaisių ir labai saldžių veislių, persimonas įgijo visuotinį pripažinimą. Pirmasis persimoną, dar prieš jam patenkant į Europą, paminėjęs europietis buvo ispanas Fernandas de Sotas 1539 metais.
„Black sapote“, „mabolo“ ar „kaki“?
Amerikoje buvo žinomi kitokie persimonai. Štai Meksikoje auga juodieji persimonai (black sapote) su juodu minkštimu ir žalia odele, jie taip ir vadinami — juodaisiais persimonais. Šiaurės Amerikos indėnai nuo seno maistui vartojo laukinį persimoną, kuris visiškai nepatiko pirmiesiems atvykėliams. Švelniai tariant, sutraukiantis persimono skonis pasirodė jiems nemalonus. Todėl naujieji Amerikos gyventojai persimoną laikė nevalgomu vaisiumi, kol indėnai paaiškino jiems, kad persimono negalima valgyti iki pirmųjų šalčių. Kol persimonas nesunokęs, jame yra labai daug tanino, suteikiančio tą sutraukiantį skonį. Vaisiui nokstant tanino mažėja, sutraukiantis skonis nyksta, vaisius tampa saldus.
Amerikietiško persimono vaisiai smulkūs, labiau panašūs į vynuoges nei į tuos persimonus, kuriuos matome ant parduotuvių prekystalių. Patys indėnai juos dažniausiai vartodavo džiovintus, gamindavo iš jų duoną. Šis Šiaurės Amerikoje augantis persimonas taip ir pradėtas vadinti — laukiniu amerikietišku persimonu. Beje, ir pats pavadinimas „persimonas“ kilo iš indėnų kalbų, kuriose jis skambėjo „puchtaminas, pasiminanas, pesaminas, persimonas“ ir pan.
Japonišką arba azijietišką persimoną (kaki), kurį dabar mėgsta visas pasaulis, iš Japonijos į Ameriką atvežė amerikiečių admirolas Metju Peris tik 1855 metais. Jis ne tik atvežė visiškai kitokį persimoną — jis padovanojo Vakarams Japoniją, apie kurią niekas nieko nežinojo, nes ši 200 metų gyveno izoliacijoje nuo likusio pasaulio.
Sava persimono atmaina gali pasigirti Filipinai. Čia paplitęs „mabolo“ arba aksominis obuolys. Visiškai sunokęs mabolo vaisius būna ryškiai raudonos spalvos.
Oranžinis pomidoras
Dabar žinoma apie 500 persimono veislių. Didžioji jų dalis auga subtropinio ir tropinio klimato kraštuose. Tai ebeninių šeimos medis, užaugantis net iki 10-15 m aukščio. Tiesa, tie, kas bandė auginti persimono medelį namie, žino, jog namų sąlygomis jis neužauga didesnis kaip 0,5 metro. Tačiau jį galima formuoti nuolat karpant ir prižiūrint lają. Gamtoje augantys medžiai kiekvieną rudenį numeta lapus, kurie prieš nukrisdami būna rausvi ir labai puošnūs. Žiedai būna net trijų tipų — moteriški, vyriški ir dvilyčiai. Kuo geresnės augalo augimo sąlygos, tuo moteriškų žiedų būna daugiau. Suprantama, ir derlius didesnis. Skiepyti medžiai pradeda derėti 3-4 metais ir dera iki 100 metų. Optimalus derlius gaunamas iki 60-ųjų medžio gyvavimo metų — tuomet medis užaugina 100-150 kg vaisių.
Persimonas — tai vaisius su plona vaškine odele, užaugantis net iki 0,5 kg. Vaisiai gali būti geltoni, oranžiniai ar net raudoni. Jų minkštimas labai švelnus, malonaus skonio, saldus. Sultingame minkštime dažniausiai būna 8-10 sėklų, tačiau yra ir besėklių veislių. Kai kurie botanikai ir sodininkai pagal vaisiaus struktūrą persimoną lygina su pomidoru. Taigi savotiškas oranžinis pomidoras...
Maistinė ir gydomoji vertė
Persimonai nuo seno laikomi dietiniu produktu. Šie vertingi vaisiai sukaupia daug cukrų, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų, pektinų, rauginių ir dažinių medžiagų. Persimonai labai vertinami dėl juose susikaupiančių gliukozės ir sacharozės (iki 25 proc.). Jos naudingos sergantiems širdies ligomis, nes stiprina širdies raumenį. Ypač daug šiuose vaisiuose yra karotino, vitamino C, jodo, geležies, vario, kalio ir kalcio. Dėl didelio pektino kiekio liaudies medicina šiuos vaisius naudojo skrandžio ir kitoms virškinamojo trakto ligoms gydyti. Puikiai persimonai saugo inkstus. Pasižymėdami diuretiniu poveikiu persimonai padeda greičiau iš organizmo pašalinti kalcio druskas. Be to, persimonai turi baktericidinių savybių, todėl tinka įvairiems uždegiminiams procesams slopinti, žaizdoms gydyti. Tinka peršalus, skaudant gerklei. Persimonai vertinami vaikų ir pagyvenusių žmonių mityboje. Jie mažina arterinį kraujospūdį, stiprina kraują ir padeda organizmui atsistatyti po išsekimo, jie gerina virškinimą, žadina apetitą, suteikia žvalumo ir ramina nervų sistemą. Pačiu bjauriausiu, nykiausiu metų laiku persimonai gali išsaugoti mūsų sveikatą. Jei per dieną suvalgysite 2-3 persimonus, tai gripui „prikibti“ bus gerokai sunkiau. Na, o persimonuose esantis karotinas saugos puikų jūsų regėjimą ir neleis organizmui senti.
Auksinis gardumėlis
Dažniausiai persimonai valgomi švieži. Jei vaisius dar ne visiškai sunokęs, tai gleivinę sutraukiantį jo poveikį galima panaikinti 10-12 val. vaisius palaikius 30-40°C temperatūros vandenyje arba truputį pašaldžius.
Prinokęs vaisius yra sviesto minkštumo. Šaukštu išimtą minkštimą galima valgyti sumaišius su saldumynais ar jogurtu. Galima į prapjautą vaisių įpilti truputį romo, konjako arba likerio ir valgyti šaukštu. Persimonai gali naudojami salotoms gaminti, jie tinka į želė, pudingus, pyragus. Iš persimonų verdami džemai ir marmeladai. Su jais gali būti ruošiami padažai salotoms. Daugelyje šalių labai populiarūs džiovinti persimonai, kai kur iš persimonų gamina vyną, sidrą, alų. Beje, nesunokę persimonai Japonijoje naudojami gaminant sakę. Pakeptos sėklos gali pakeisti kavą.
Persimonus galima ir užšaldyti. Didžiausi persimonų mėgėjai taip ir daro, kad mėgstamais vaisiais galėtų džiaugtis ir pavasarį, kai jie jau dingsta iš parduotuvių.
Rašyti komentarą