Knygos – vietoj piliulių nuo skausmo (3)

Kai kurios knygos turėtų atsidurti vaistinėse, šalia jau įprastų lietuviams medikamentų. Taip galima pagalvoti pasikalbėjus su gydytoju psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku. Metodas, kuriuo gydant griebiamasi žodžiais užrašytų „vaistų“, vadinamas biblioterapija.

„Biblioterapija – gydymas skaitymu arba gydymas knygomis, – pasakojo A. Alekseičikas. – Šis gydymas atrastas maždaug prieš du šimtus metų, kai vaistų dar per daug nebuvo, o gydytojai pastebėjo, kad sergantiems davus skaityti kai kurias knygas, tai teigiamai paveikia jų savijautą ir jie pradeda sveikti.“ Anot psichoterapeuto, ypač greitai šis gydymo metodas pradėjo plisti XX amžiaus viduryje. „Lietuvoje šis metodas taikomas apie 15 metų. Kai aš pradėjau domėtis šiuo metodu, savo knygų lentynoje turėjau 5-6 tinkamas skaitymui knygas, o dabar – apie 300, – juokėsi jis. – Tiesa, lietuvių kalba turiu apie dešimt knygų, o visos kitos – rusiškos.“

Dažniausiai psichoterapeutas savo pacientams duoda skaityti medicinines knygas: „Anksčiau jas buvo sunku gauti, o dabar daugybė tokių, kur aiškiai parašyta, kaip gydoma viena ar kita liga, teikiamos įvairios rekomendacijos. Žinoma, netrūksta ir tokių, kuriose pasakojama, kaip reikėtų gydyti psichologines ligas.“

Savo pacientams skaityti psichoterapeutas duoda ir religinių knygų: „Daugelis tiki, kad didžiausia Dievo bausmė – proto atėmimas. Todėl religinėse knygos dėstomas tikrai geras ir gražus požiūris į šias ligas. Štai, pavyzdžiui, yra septynios mirtinos nuodėmės, kur pasakojama, nuo kokios nuodėmės kokia liga. Ir čia kartais reikia ne psichiatro pagalbos, bet dvasininko.“

A. Aleikseičiko teigimu, sunkiausia yra parinkti grožinę literatūrą. „Psichologas, parinkdamas grožinę literatūrą, turi būti ne tik geras skaitytojas, bet iš dalies ir filologas. Pacientas, žinoma, taip pat turi mokėti skaityti ne tik formaliai, kad pajustų skaitomą kūrinį“, – tvirtino psichoterapeutas. Pradėjęs domėtis biblioterapija, A. Alekseičikas pacientams skirdavo skaityti Levo Tolstojaus „Vaikystė. Paauglystė. Jaunystė“, Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“, taip pat – humoristinius kūrinius. „Pavyzdžiui, mūsų Juozas Erlickas moko ne dramatizuoti, o žvelgti į pasaulį linksmiau, apsiginti juoku“, – šypsojosi psichoterapeutas.

Kokią knygą skirti gydymui, psichoterapeutas sprendžia kalbėdamasis su pacientu. „Kai reikia skirti sudėtingesnį gydymą, ne tik elementarų, tada kalbuosi su žmogumi ir, klausinėdamas, bandau išsiaiškinti, kiek ir ką jis skaito. Orientuojuosi pagal paciento atsakymus ir sudarau jam „vaistinėlę“, – pasakojo A. Alekseičikas. Ypač dažnai biblioterapija taikoma sprendžiant šeimyninius, seksualinius reikalus.Taikant biblioterapiją, būtinas perskaityto kūrinio aptarimas kartu su gydytoju: „Gydytojas turi vadovauti gijimo procesui.“

Biblioterapinis metodas nėra tinkamas visiems. „Pavyzdžiui, hipochondrija sergantiems negalima skaityti medicininių knygų, kai kuriomis psichinėmis ligomis sergantiems negalima skaityti psichologinės literatūros, nes persiskaitę, jie gali prarasti viltį ir nustoti gydytis“, – tvirtino gydytojas. Vis dėlto gydytojo parinktą knygą galima skaityti drąsiai.

Paklaustas, ar iš tiesų biblioterapija padeda ligoniams, gydytojas tik nusijuokė: „Jei pasižiūrėtumėte, kai kurios knygos mano kabinete yra „suskaitytos“ ir „sunešiotos“ – jas skaitė šimtai žmonių, kai kuriuos puslapius net pasibraukdami“. Vis dėlto, anot jo, negalima sakyti, kad biblioterapija yra universalus vaistas, todėl metodikas reikia derinti, taip pat, skiriant skaityti knygą, tinkamai ją parinkti. A. Alekseičikas teigė, kad per visą savo psichoterapeuto karjerą knygomis yra gydęs keliasdešimt tūkstančių žmonių.

Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos Specialistų licencijavimo skyriaus vedėja Audra Knyvienė, paklausta, ar biblioterapija gali būti laikoma legaliu gydymo būdu, Alfa.lt žurnalistams tvirtino, kad „psichoterapija yra siauros medicinos praktikos rūšis ir šia praktika gali verstis gydytojai, turintys galiojančią medicinos praktikos licenciją“. Psichoterapeutas taip pat turi turėti įvadinio psichoterapijos kurso baigimo pažymėjimą ar jam prilygstantį dokumentą.