Paieška
Orai ºC
Horoskopai
Astromanija

Brodskis: žmogus yra tai, ką jis skaito

Stoviu viename sostinės knygynų eilėje prie kasos. Klientus aptarnaujanti maloni vyresnio amžiaus moteris žvilgteli į mane, po to į mano perkamus Šopenhauerio „Gyvenimo išminties aforizmus“. Nusišypso, dar kartą žvilgteli į knygą ir ištaria: „gražu žiūrėti, kad jaunas žmogus negaili pinigų knygai“. Ir taip jau trečią kartą. Kaskart toks pasakymas truputį trikdo, nes imti į rankas knygą man, o ir daugeliui mano draugų, atrodo įprasta ir elementaru.

Tautinio tapatumo beieškant...

Šį straipsnį parašyti mane paskatino vienam interneto portale paskelbtas konkursas, skirtas Lietuvos vizijai sukurti.

Sesijos iškankinti studentai planuoja atostogas

Sesija – baisiausias žodis, kuris skambėjo iš studentų lūpų pastarąsias tris savaites (iš kai kurių jis tebeskamba dar ir dabar). Kiekvienas ruošėsi kaip mokėjo: vieni rinkosi paskutinės nakties mokymosi metodą, kiti – pavyzdingai visą šį laiką sėdėjo „apsikabinę“ paskaitų medžiagą ir tikėjosi, kad už vargus bus atlyginta.

Neerzinkite televizijos!

Reklama sako, kad mus jungia alus ir krepšinis. Tai išgirdęs pirmą kartą pamaniau, jog tai visiška nesąmonė. Kodėl būtent alus ir krepšinis, kodėl, tarkime, ne krepšinis ir buitinė technika? Motina reklama pasakė, pakartojo, mes ir šventa – įpratome ir nesuvokiame, kad gali būti kitaip. Negi krepšinis negalimas be alaus, o alus be krepšinio? Negi tikrai šiuo metu mūsų visų niekas daugiau nesieja? Tik alus ir krepšinis. Geriausia, žinoma, kai visa tai yra kartu, dažnai ir didelėmis dozėmis bei geriausiu laiku televizijos transliuotojams ar reklamos užsakovams.

Lietuvos širdis

Vieną šaltą žiemos dieną susigūžęs ėjau į Mažvydo biblioteką. Ruošimasis egzaminams nėra pats įdomiausias dalykas, tačiau išmintis yra neatsiejama žmogaus dalis ir vienas iš kertinių dalykų dėl kurių verta gyventi. Buvo slidu. Tačiau aikštė prie Seimo rūmų tankiai nubarstyta smėliu. Negražu juk būtų, jei kuris parlamentaras aukštielninkas čia pat prie visų išsitiestų.

Dilema: vaikų namai ar abortas

Turbūt prieš šventes Seimo nariams apsireiškė apvaizda ir galiausiai jie ryžosi imtis nekaltų kūdikių žmogžudysčių draudimų. „Ne kartą siūlytas svarstyti Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas, draudžiantis abortą, jei nėštumas negresia motinos ir vaiko gyvybei bei sveikatai, taip pat jeigu moteris nebuvo išžaginta, pagaliau susilaukė dėmesio.

Su šventėm!

Šv. Kalėdų ir artėjančių Naujųjų metų proga studentų blogo skaitytojams norime palinkėti.

Nes taip sako televizorius!

„Ariel“ – geriausi skalbimo milteliai visame pasaulyje. 59 kartai. Kava „Tchibo“ ir jos genialumo įrodymas – 47 kartai. „Tele 2“ ir „Omnitel“ – didžiausi konkurentai. Siūlo tas pačias paslaugas už tas pačias kainas. 20 kartų. Per 4 valandas.

Kada nustoji gyventi?

Kaip manai, ar verta visą gyvenimą ieškoti? Kasdien ieškai ir atrandi kažką naujo - taip eini į priekį. Tačiau kaskart vis palieki tai, ką buvai radęs. Tai, ką randi – tarsi laiptelis į viršų. Tikslo link. Bet tai nepastovu... Randi, palieki, toliau ieškai. Vis eini, eini, ir, rodos, nieko neturi. Užtat nestovi vietoj. Kai nustoji ieškoti, nustoji gyventi. Ar išties? Gyvenimui reikia stabilumo.

Studijuojam dėl diplomo?

Prabėgus studentų dienai, atmintyje išliko diplomo piešimo rungtis. Kauno centre, Laisvės alėjoje, būrys studentų piešė gigantišką diplomą. Peršasi nuomonė, kad didžioji dalis studentijos mokosi tik dėl diplomo, o ne dėl per kelerius metus įgytų žinių bei patirties.

Ar knygos – praeitas etapas?

„Manau, kad knygos – jau praeitas etapas“, – išgirdusi šią frazę diskusijoje apie filmus ir knygas, pasijuntu kaip gavusi šlapiu skuduru per veidą. Ar tikrai? Man, kaip nespjaunančiai į knygas ir manančiai, jog tai – puikus estetinis malonumas, šis teiginys kirto žemiau juostos. Turbūt sužinoti, kad Kalėdų Senelio vis dėl to nėra, nebuvo taip sunku, kaip išgirsti, jog knygos – praeitas etapas.

Studentavimas pirmakursio akimis – pirmoji diena

Pirmadienio rytas. Universiteto kiemelyje stoviniuoja būriai studentų, vieni šnekasi, užsimiršę mosuodami rūkstančiomis nuorūkomis. Studentai – suaugę žmonės, tad niekas jų nesmerkia. Anaiptol ir rūkomieji įrengti, ir valytojai pro šalį krentančius papirosus surenka.

Tuštybės mugė televizijoje

Mano šeimos namuose yra du televizoriai. Vienas naudojamas kasdien, kitas – ypatingomis progomis (kai visai nėra ką veikti). Ir pastarojo paskirtis iš tiesų tikriausiai yra kaupti dulkes, kad savaitgalį neduok Die, nepamirščiau pro jį „prasieiti“ su dulkių šluoste.

Ir Kaune galima gyventi

Prieš pradėdama rašyti tekstą jaučiu pareigą prisipažinti, kad pati esu kaunietė. Niekuomet savo gimtojo miesto neniekinau ir jo nesigėdijau, priešingai, nors jau kuris laikas gyvenu sostinėje, tačiau save vadinu ir manau, kad visuomet vadinsiu, kauniete. Todėl noriu perspėti, kad šiuo blogu nesiekiu įžeisti kauniečius, tačiau manau, kad paironizuoti kartais sveika. Tuo labiau, kad ir šių nesuvokiamos paskirties stendų Kaune jau nebeliko.

Standartams – NE!

Kodėl niekas nėra sakęs, kad matė didelį ponį? Taip tą kresną, žemą arkliuką, kuriuo (bent mediniu) vaikystėje esame dauguma jodinėję.

Ištverti neviltį

Viskas iš tolo jau dvelkia sutartais, numatytais, apmąstytais žodžiais, kurie bus ištarti. Jie artėja. Sėdim. Akys susilieja. Žvilgsniai tirpsta ašarose.

Iš „smėlio dėžės“ laikų...

Mes lyg ką tik nuo obels nuskinti obuoliai. Skaisčiai raudonais žandukais. Keli tiesiog patys, nupurtyti vėjo galbūt, nukrenta. Mes buvom nuskinti rankų. Įdėti į krepšius. Skirtingus. Tiesa, keli pateko į tuos pačius, bet juos skyrė atstumas. Taip buvom išvarstyti po visus Lietuvos kampučius.

Ar verta jaunimui domėtis politika?

Truputį žinių... Kas gi dabar Lietuvoje muša populiarumo reitingus? Niekam ne paslaptis, kad tai muilo operos, dar kitaip tarp jaunimo vadinamos „bajavykais“, TV pagalba ir politinės peripetijos kasdienėse žinių laidose. Ir nesakykite, kad nė karto nematėte nė vienos iš šių mūsų globėjos televizijos kūrinių.

Ar neperžengiame tautiškumo ribos žengdami Europos link?

„Aš esu iš Lietuvos“, – taria tris metus Jungtinėje Karalystėje gyvenantis išeivis; „LIETUVA, LIETUVA“, – skanduojame per svarbias pergales, vilkėdami žalius marškinėlius ir apsirišę geltonai žaliai raudonais šalikais.

Saugumo direktyva mūsų asmeninės erdvės ir privatumo pabaiga

Nuo gruodžio mėnesio kiekvienas iš mūsų turėtų pradėti jaustis nejaukiai, jaustis tarsi būtų sekami, tarsi kas žiūrėtų mums per petį ar paprasčiausiai tyliai konspektuotų, ką mes veikiame, su kuo ir kada, kiek laiko bendraujame. Europos parlamentas, siekdamas prevenciniais būdais išvengti terorizmo grėsmes, nuo šiol fiksuos visų piliečių pokalbius telefonu, jų trukmę, vietą, iš kurios kalbama, taip pat vadinamąsias trumpąsias žinutes (sms) ir ,žinoma, elektroninius laiškus. O po dar dvejų metų bus renkama medžiaga apie visus interneto vartotojus: kas, kokiame portale lankėsi, kiek tai truko ir pan. Tai vadinamoji Duomenų saugojimo arba paprasčiau žinoma kaip Sekimo direktyva.

Biblioteka = bėda? Ar biblioteka = išsigelbėjimas?

Šią savaitę viename internetiniame portale perskaičiau publikaciją apie bibliotekų sanitarinėmis dienomis pasipiktinusius studentus.

Diplomų malūnai

„Gal norite diplomo? Turite? Galbūt reikia kito? Kokio norėtumėte diplomo? Teisininko, ekonomisto ar psichologo? Trūksta laiko studijoms? Nieko tokio, mes jums galime padėti. Nemokate valstybinės kalbos, jokių problemų“. Suintrigavo? Keisti klausimai sakytumėte, bet, deja, nenustebkite, jei tokį klausimą ar pasiūlymą išgirsite gatvėje, arba dar keisčiau kokioje kavinėje. Skamba panašiai kaip kokio greito maisto restorano reklama. Klystate jei taip manote, kalbama apie aukštojo mokslo diplomus, tiksliau nelegalius diplomus, kuriuos teikia užsienio šalių aukštosios mokyklos, steigiančios fiktyvius savo filialus Lietuvoje.

Fantastikos valandėlė: ateities paskaitos – Marse?

2007 spalio 2–oji . Labas, Moray! Kaip sekasi? Kaip studijos Škotijoje? Girdėjau yra pasikeitimų.

Dar viena nevykusi reforma...

Vieni Lietuvoje vis dar gyvena praėjusio Europos krepšinio čempionato nuotaikomis. Kiti sprendžia dilemą – išdrįs Viktoras Uspaskichas sugrįžti į Lietuvą, ar ne. Tačiau kaip bebūtų keista, manau, kad tai šiuo metu tikrai nėra didžiausia problema Lietuvoje.

Ar jau esame įpratę laukti?

Kiek esame kantrūs ir pakantūs? Kiek ilgai galime laukti neburbėdami eilėje prie kasos parduotuvėje? Kada persipildo kantrybės taurė „stovint kamštyje“? Turbūt kiekvienas atsakytume skirtingai ir greičiausiai tai priklauso nuo žmogaus. Tačiau, tikriausiai sutiksite, kad būnant prastos nuotaikos, pavargusiam ar sergančiam žmogui laukimas itin prailgsta.