Bareikis: mielai būčiau teisininku

Papasakokite apie teisininko vaidmenį, ar lengva, ar sunku buvo jį kurti? Kuo šis vaidmuo skiriasi nuo jūsų paties?

Prieš pradėdamas vaidinti, Mindaugą įsivaizdavau įžūlesnį, stilingą, dirbantį profesionalioje kompanijoje. Bet, kai pakalbėjome su režisieriumi, tapau labai tvarkingu, viską apskaičiuojančiu, daug žinančiu ir taupančiu kitų laiką. O realiame gyvenime su personažu išties turime bendrų dalykų... Mus vienija atsakomybė, punktualumas (nors seriale to ir nematyti), santūrumas. Mano vaidinamas Mindaugas darbe, kuriame yra savo srities profesionalas, jaučiasi geriausiai, tačiau santykiuose su kitais žmonėmis – jis atsargus.

Jeigu kalbėtume apie tikslus, kurie žiūrovui paaiškės serialo eigoje, Mindaugas yra teigiamas veikėjas, nepaisant to, kad dirba mafijos galvai Germanui. Tai pozityvus žmogus, patekęs į blogą firmą, kurioje dirbti jau savaime yra negerai.

O ar jūs pats norėtumėte dirbti tokį darbą – būti teisininku?

Tiesą sakant, mokinausi teisės (šypsosi). Tačiau esu baigęs tik vieną kursą. Aktoriaus darbas yra „banguotas“ – vienu metu esi pakankamai laisvas, savo laiko šeimininkas, nedirbantis pagal griežtą grafiką, tačiau kitu metu tave gali užpilti darbų lavina. Todėl vienu momentu turėjau nemažai laisvo laiko, pradėjau mokintis, o po to užpuolė toks didelis darbų srautas, kad ėmiau nebespėti ir mokslus apleidau. Esu humanitaras iki kaulų smegenų, todėl manau, kad jeigu būčiau baigęs teisę, mielai tą darbą ir dirbčiau.

Kur geriau jaučiatės – ar prieš kamerą, ar teatro scenoje?

Tai labai skirtinga... Filmuodamasis tarsi koncentruojiesi į vieną – į kameros objektyvą. Bendrauji su partneriu, tačiau vis tiek dirbi kamerai. Čia svarbu kur stovėsi, kiek pasisuksi, kur paeisi. Filmuojama su fotoaparatais, turinčiais galingus objektyvus, todėl ypač svarbi tampa judėjimo trajektorija. Viską reikia suderinti su operatoriumi, ne kitaip vaizdas gali tapti neryškus, o tuomet tektų kartoti. Filmavimasis – tai bendras darbas: kad išeitų geras rezultatas, vien aktoriaus pastangų nepakanka – reikia istorijos arba scenarijaus, gero montažo ir t.t.

Tuo tarpu teatre yra priešingai – scena – tai visuma. Ji atvira, o veiksmas vyksta čia ir dabar. Be to, teatre nėra „kito dublio“ – suklydus pasitaisyti galima tik per kitą spektaklį.

Teatre yra daugiau paslapties, daugiau jėgos, santykis su žiūrovu tenai – atviras: gali jausti reakciją, nes su publika bendrauji gyvai.

Ar seriale buvo tokia scena, kuriai suvaidinti reikėjo daugiausiai pastangų?

Nemėgstu intymių scenų, bučinių, nes tai aš saugau sau. Tiesa, tokios scenos masina žiūrovą, kuris jose randa kažką artimo sau. Žinoma, galima sakyti „toks mano darbas, jei reikia, tai reikia“, tačiau šiuo klausimu turiu tvirtą poziciją: esame aktoriai, todėl jausmus ir bučinius – suvaidinsime.

Kaip interpretuotumėte serialo pavadinimą – „pavogta laimė“? Ar iš jūsų personažo ji irgi pavagiama?

Su mano personažu irgi būtų galima tai susieti, bet smulkmenų neišduosiu (šypsosi). Pagrindinė veikėja yra gyvenusi laimingoje terpėje, ir nuo pat pirmosios serijos matosi, kaip ir kodėl ji tą laimę praranda. Kiekvienas mūsų esame išgyvenę tiek liūdnų, tiek ir laimingų akimirkų, bet laimę suprantame savaip – vienam tai gali būti gero filmo peržiūra, kitam – gimtadienio šventė, trečiam – vestuvės ar vaiko gimimas. Kai jaučiamės laimingi, dažniausiai tai atrodo savaime suprantama. Tarsi taip ir turi būti. Tačiau, kai nutinka kažkas nemalonaus, nelaukto, neplanuoto – prisimename savąją „pavogtą laimę“.