Daliai gyventojų atsiėmus antrosios pensijų pakopos lėšas, rinkoje fiksuojamas reikšmingas vartojimo suaktyvėjimas. Prekybos tinklai praneša apie išaugusius pardavimus, ypač buitinės technikos ir elektronikos segmentuose. Nors dalis šio sprendimo šalininkų pabrėžia, kad tai yra natūrali ir pateisinama vartojimo forma – žmonės pagaliau gali įsigyti seniai planuotus daiktus ar pagerinti savo gyvenimo kokybę, – ekonominiu požiūriu šis reiškinys kelia svarbių klausimų. Ar trumpalaikis vartojimo šuolis nevirsta ilgalaike finansine spraga? Ar šiandienos sprendimai neperskirsto rizikos į ateitį, kai pajamos mažės, o finansiniai poreikiai tik didės?

Kaip gerai, kad dabar valdžioje turim socdemus – jokios krizės nebaisios. Jei kokių nors ekonominių kataklizmų kiltų aplinkinėse šalyse, – kad ir visoje Europos Sąjungoje, – mes turime savo išbandytą veikiantį krizes užgesinantį metodą. Galima jį pavadinti Kirkilo-Blinkevičiūtės metodu, bet geriau apie jį į vikipedijas nerašykime, kad kiti nenusižiūrėtų ir neišeksploatuotų. Tas metodas mums kuo puikiausiai veikė per 2008–2012 m. pasaulinę ekonomikos krizę. Kaip jis veikė? Ogi labai paprastai. Jei pajunti, kad per Estiją ir Latviją atidunda ekonomikos krizė, svarbiausia apsimesti, kad nieko negirdi, pakeli pensijas, pašalpas ir visų žinybų asignavimus. Šiltu veidu ištaškai visus sukauptus rezervus. Patarimų ir perspėjimų neklausai, į nepatogius klausimus neatsakinėji. Apsimeti, kad nieko tokio čia nevyksta. Sulauki, kol į valdžią ateis konservatoriai, tada viską suverti ant jų. Nes tie konservatoriai yra nesuprantama rūšis, kalba apie kažkokias vertybes, todėl ant jų ir reikia viską versti.